Mielų vaikų erzinantys įpročiai

Papildyta ir atnaujintahttps://www.facebook.com/psibrizas/


Pamatyk  naujus įrašus pirmas

 Mielų vaikų erzinantys įpročiai

Mes labai mylime savo vaikus, tačiau kartais, net ir labai mylinčius tėvus, jų vaikų įpročiai erzina ir neramina. Bene dažniausiai tėvelius neramina šie priešmokyklinio amžiaus vaikų įpročiai: nagų kramtymas, piršto čiulpimas, plaukų sukimas ir nosytės krapštymas.

Šį kartą trumpai aptarsime vieną iš jų – nagų kramtymą. Tai pastebėję vaiko tėvai nerimauja – vaikas gali dantukais pažeisti nagą, pirštą, sugadinti savo dantukus, „pasigauti infekciją“.

Gydytojas S. Dowshen (Steven A. Dowshen, MD, Division of Pediatric Endocrinology) pastebi, kad nagų kramtymą galima laikyti vienu iš bene labiausiai paplitusių įpročių. Esama tyrimų, kuriuose nustatoma, jog apie 45-60% vaikų kramto savo nagus. Taip pat nustatoma, kad šis įprotis panašiai vienodai yra būdingas tiek berniukams tiek mergaitėms. S. Dowshen pastebėjimais, nagų kramtymas, kaip ir dauguma įpročių, dažnai „dingsta pats“ vaikui tiesiog praradus norą tai daryti. Tačiau, ar tikrai reikėtų laukti „kol praeis“, „išaugs“ ir nieko nedaryti?

Manoma, kad anksčiau minėtas elgesys vaikams gali būti tiesiog pramoga nuobodžiaujant ar pasireikšti tik atsipalaidavus. Vaiko įpročiu gali būti laikomas jo nuolat kartojamas elgesio modelis.

Įpročiai gali būti išlikę nuo kūdikystės, kaip maloni alkio pabaigos asociacija. Be to, yra nustatoma, jog vaikai dažniau kramto nagus kai taip yra linkę elgtis jų tėvai. Taip pat esama situacijų, kai vaikai taip elgiasi siekdami patraukti tėvų dėmesį, nes žino – šis erzinantis įprotis sulauks mamos ar tėčio reakcijos.

Deja, neigiama tėvų reakcija vaikų yra labiau laukiama nei ignoravimas, vaiko poreikių nepastebėjimas. Juk vaikas yra linkęs kartoti tą elgesį, kuris „duoda“ trokštamą rezultatą (pavyzdžiui – tėvų ar kitų suaugusiųjų dėmesį).

Vis tik, erzinantys vaikų įpročiai (tokie kaip nagų kramtymas ir panašūs) taip pat gali pasireikšti kaip vaiko neseniai patirto nerimo ir streso įveikimo mechanizmas. Tuomet toks įprotis padeda jam ar jai sumažinti įtampą, nurimti. Taigi, vaiko nagų kramtymo elgesys taip pat gali būti susijęs su jo patiriamu nerimu, stresu.

Vadinasi,  norint padėti vaikui reikėtų sumažindami jo patiriamą nerimą ir mokyti jį tinkamai elgtis skatinant  jo tinkamą elgesį. Tačiau, bausmės, ypač tokios kaip „diržiukas, beržinė košė, žirniai kampe“, tinkamo vaiko elgesio neskatina, jo nerimo nesumažina.

Priešingai, bausmė, jos grėsmė, vaikui sukelia baimę. Taigi, vaikas neretai net nesupranta kas vyksta ir kodėl. Jis nepradeda gerbti tėvų, jis neišmoksta tinkamai elgtis. Jis tiesiog bijo. Todėl, jei ir pavyks pasiekti trokštamą rezultatą – „nauda“ bus trumpalaikė ir labai abejotina, o žala vaikui – ilgalaikė, gal net nepataisoma. Baudžiamo vaiko baimė, jo nerimastingumas didėja, o netinkamo elgesio įpročiai gilėja. Kai situacija komplikuojasi, greito rezultato siekiantys ir vaiką baudžiantys tėvai pasijaučia visai bejėgiškai. Tuomet sakoma – nežinau ką daryti, jau niekas nepadeda, net mušimas. O mušimas ir neturi padėti, nes jis negali  padėti…

Tad kaip keisti vaikų netinkamus įpročius be bausmių?

  • Galima pabandyti nustatyti netinkamo elgesio priežastį. Tai darykime stebėdami vaiką įvairiose situacijose, kalbėdamiesi, žaisdami su vaiku. Tai padės suprasti kaip ir kada prasideda šis elgesys, su kuo jis gali būti susijęs. Netinkamas elgesys gali pasireikšti tam tikroje situacijoje, tam tikroje vietoje, tam tikru laiku, gal  būt vaikui patiriant nerimą ir/ar sunkumus.
  • Pavykus nustatyti nagų kramtymo ar kito netinkamo elgesio „paleidimo mechanizmą“, reikėtų reaguoti pakankamai rimtai ir supratingai, bet ramiai. Tai yra, nederėtų garsiai reikšti nuogąstavimus, barti ar juoktis iš vaikui svarbios jo problemos, jo nerimo, net ir tuomet, jeigu toks nerimavimas yra nepagrįstas ar išsigalvotas. Vietoj to, reikėtų pasistengti, kad vaikas toje situacijoje jaustųsi saugus.
  • Vaikui saugiau pasijusti gali padėti nuoširdus pokalbis, kai ramiai ir jam suprantamais žodžiais aptarsite patiriamo nerimo priežastis (esamas, o gal tik suvokiamas, ar įsivaizduojamas), be kritikos, pašaipos, ar barimo. Taip pat gali būti naudinga aptarti šių priežasčių ir numanomų pasekmių ryšius.
  • Vaikui supratus kaip negalima elgtis ir kodėl, taip pat reikėtų jam padėti suprasti kokio elgesio jūs tikitės, kuo jis geras. Tam galima vaikui suprantama kalba, ramiai ir aiškiai:

–   pasakyti, kad toks elgesys Jums nepatinka

–  paaiškinti priežastis, dėl kurių toks elgesys jums nepatinka.

pasiūlyti vaikui toje situacijoje tinkamą elgesį

– aptarti  su vaiku jo paskatinimo už tinkamą elgesį (savęs kontroliavimą) būdus ir pasirinkti, susitarti, tinkamiausius (vaiko norimus ir jums tinkančius)Tokiu „atlygiu“ galėtų būti vaiko mėgstama veikla, kitoks prizas (pvz.: apsilankymas jo mėgstamoje vietoje, susitikimas su jam patinkančiu žmogumi, žaidimas su draugu ir t.t.). Šioje situacijoje gal net gali būti pateisinamas leidimas mažai mergaitei pasipuošti („nulakuoti“) nagus, jei tik tai padės atsikratyti jų kramtymo, o vėliau sugalvojant kitą įdomų ir efektyvų elgesio skatinimo būdą.

nuolat ir sistemingai (iš pradžių bent kas valandą, po to – bent kas dieną) pastebėti tinkamą vaiko elgesį – jo susilaikymą nuo nagų kramtymo, pagirti vaiką, didžiuotis jo savęs kontrolės pastangomis ir pasiekimais.

skatinti vaiko tinkamą elgesį maloniu prizu (bendra veikla, pasaka, gražiu lipduku, saldainiu ir t.t.).

  • Paskatinimą vaikui už savęs kontroliavimą reikėtų pažadėti (ir suteikti) pakankamai greitu, jam suprantamu ir suvokiamu laiku (pavyzdžiui – kai sutems; kai ryte atsibusi; kai aš ateisiu į darželį po tavo miego ir panašiai). Juk mažiausieji valandų nepažįsta, o sunku laukti ir stengtis, kai nesupranti kada būsi  už tas pastangas apdovanotas!
  • Tikėdamiesi ir prašydami vaikų tinkamo elgesio taip pat nepamirškite įvykdyti savo pažadus!

Atminkite – praėjo tam tikras laikas kol susiformavo vaiko įprotis. Taip pat turi praeiti nemažai laiko, kad tas įprotis „pradingtų atgal“. Todėl būkite kantrūs ir sistemingi. Vis tik, jeigu situacija negerėja, o prastėja, Jums dėl to neramu – nebijokite pasitarti su specialistais.

Su geriausiais linkėjimais,

psichologė Lijana Vaitkūnienė cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpg psichologas.biz©|Psichologinis Brizas [FB]

Norint tekstą kopijuoti ar publikuoti reikia gauti autoriaus leidimą
Parengta iš dalies naudojant informaciją, talpinamą http://kidshealth.org/

Jeigu perskaitytas straipsnis ar informacija Jums buvo įdomi, svarbi –  kviečiu prisijungti prie facebook Psichologinio Brizo puslapio ir jį „pamėgti“. Tai suteiks galimybę pirmiesiems pamatyti naujus straipsnius ar kitą informaciją.

Ačiū, kad esate su mumis!

 cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpgpsichologas.biz©

Turėkime drąsos eiti savo pasirinktu keliu, o ne bėgti iš paskos!

 GRĮŽTI Į PAGRINDINĮ PUSLAPĮ

SKAITYTI VAIKYSTĖ BE DIRŽO 

DABAR pažaiskime… 

o dar KAIP gaminti „streso kamuoliuką“

bet, DABAR pavargau, noriu pasakos!

Copyright 2015-2016 psichologas.biz© Visos teisės saugomos.
 

Labas, kaip tu jautiesi šiandien?

https://www.facebook.com/psibrizas/

Pamatyk  naujus įrašus pirmas 

Labas, kaip tu jautiesi šiandien? 

Mintys apie vaikų emocijų pažinimo ir tinkamos jų raiškos svarbą

Galima pastebėti, kad šio laikmečio vaikams neretai yra itin sunku atpažinti ir įvardinti savo ar kito žmogaus emocijas, suprasti kaip jaučiasi jis pats ar kitas žmogus, bei atitinkamai reaguoti. Argi šie gebėjimai yra mažiau svarbūs nei vaiko gebėjimas perskaityti tekstą, rašyti be klaidų, mokėti sudėtį, atimtį ir t.t.?

Šie klausimai kyla pamačius, kokios gali būti skurdžios vaikų žinios apie emocijas, kokie gali būti menki jų bendravimo įgūdžiai.  Galima pastebėti, jog neretai vaikai geba atpažinti ir įvardyti tik tokias žmogaus emocijas kaip „linksmas, nelinksmas ir dar kažkoks per vidurį, kai burna būna tiesi“ ar panašias.  Deja, toks žinių apie emocijas lygmuo gali būti būdingas ne vien tik patiems mažiausiems. Neretai, taip pasakoja ir trečios – ketvirtos klasės moksleiviai ar dar vyresni vaikai… Tuomet susimąstai ne vien tik apie konkretų vaiką, jo psichologinę gerovę, bet taip pat ir apie emocinę būklę, vyrausiančias elgesio normas visoje mūsų ateities visuomenėje.. Juk joje gyvens tie patys mūsų pačių vaikai, anūkai…

Sakysite, o ką tai turi bendro? Pamėginsiu trumpai papasakoti. Vis dažniau pastebime, kad vaikai savo emocijas išreiškia tik tuomet, kai jau pradeda pykti. Iš pradžių tai gali pasireikšti verkimu, nuo bejėgiško iki mūsų vadinamo isterišku, arba kitokiu elgesiu (trepsėjimu, mamos skverno tampymu ir pan.) bandant atkreipti dėmesį. Kodėl vaikas taip elgiasi?

Kartais jis gali bandyti atkreipti mūsų dėmesį tam, kad kažką parodyti ar pasidžiaugti, pasigirti savo sėkme. Kartais, jis gali siekti suaugusiojo dėmesį tam, kad sulauktų jo pagalbos, palaikymo, patarimo kaip jam elgtis šiame, dar menkai pažįstame pasaulyje, kaip tinkamai išreikšti save.

Deja, ne visuomet mes tai pastebime ir padedame, konstruktyviai pamokome, paaiškiname, parodome. Ne visuomet vaikų paklausiame „labas, kaip tu jautiesi šiandien?“ ir ne visuomet išklausome jų atsakymo. Vietoje to, būna, subarame, aprėkiame, kaltiname, baudžiame… arba, tiesiog nepastebime. Nes neturime laiko, nes ir mus taip augino (o mes užaugome štai kokie puikūs), nes mes tik taip mokame bei nežinome kaip dar galima kitaip, nes…

https://www.facebook.com/psibrizas/

Kai vaikas nepažįsta ir nesuvokia savo ir/ar kito emocijų, kai nemoka tinkamu būdu jų išreikšti, kai užgniaužtos emocijos tampa neviltimi ir pykčiu, kai šis pereina į agresiją, kai agresija jau vaiko išliejama į aplinką, kai jis (ji) tyčiojasi iš kitų, akivaizdžiai nepaklūsta mokytojų nurodymams ir taisyklėms mokykloje, kai spiria, meta daiktus, stumdo kitus, gnybia, kanda, muša… arba, kai jis panašiais būdais žaloja save… mes susimąstome kažkas su vaiku negerai, reikėtų jį „pataisyti. Gal būt reikėtų nuvesti jį pas psichologą?“

Mielieji, atveskite, nuveskite, nukreipkite, pasiūlykite, ateikite. Ateikite ir patys, pasidalykite savo įžvalgomis, o gal ir pasitarkite. Džiugu matyti mokytojus bei tėvus, kurie supranta, jog reikia pagalbos, kurie ateina. 

Emocijų pažinimo valandėlės akimirkos. Vaikų piešiniai tema "mano draugo nuotaika"
Emocijų pažinimo valandėlės akimirkos. Vaikų piešiniai tema „mano draugo nuotaika“

Žinoma, psichologas vaikų „netaisys“, tačiau, jis padės Jums ir vaikui einant tuo nelengvu, bet taip reikalingu teigiamų pokyčių keliu ir tai darys eidamas šalia, greta, Jus palaikydamas, padėdamas rasti tinkamą kryptį…

Šį tekstą norėčiau pabaigti kažkuo panašiu į priešrinkiminius lozungus (nors, rinkimuose aš nedalyvauju). Tai galėtų skambėti panašiai taip:

– Kiekvienai šeimai bent po pusvalandį laiko tam, kad suspėtų užduoti klausimą „kaip tu jautiesi šiandien“, o taip pat – laiko vaikams apkabinti ir išklausyti;

– Kiekvienai ugdymo įstaigai po psichologą. Siekis – po  psichologą, priimtą dirbti ne tik „viena koja“, bet ir vadinamu „pilnu krūviu“ tam, kad jis (ji) galėtų skirti pakankamai laiko ir dėmesio problemų sprendimui. Tai yra,  po specialistą, galintį ir spėjantį ne vien tik ekstra pagalbos poreikius tenkinti ir ekstra bėdas spręsti. Juk vaikų, jų tėvų, pedagogų psichologinis švietimas, psichologinių problemų prevencija, darbas su problema kol dar ji nėra tokia didelė  ir visiems „badanti akis“, yra ne mažiau svarbus ir reikalingas;

– Kiekvienam iš mūsų – sąmoningumo, kantrybės ir didžiulės meilės vaikams.

Viliuosi, kad šis tekstas bent keletui skaitytojų padės atrasti kažką naujo (arba, žinomo, bet gerai pamiršto „seno“) – ką galima būtų padaryti dar prieš  tai, kai vaikų emocijos ims lietis per kraštus kaip pyktis ar agresija, o taip atsitikus – gal būt lengviau rasti būdus tai situacijai pakeisti.

Su geriausiais linkėjimais,

psichologė Lijana Vaitkūnienė|cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpgpsichologas.biz©|Psichologinis Brizas [FB]

Tekstą kopijuoti ar publikuoti galima tik gavus autoriaus leidimą
Straipsnis taip pat skaitomas: 15min.lt/ji24
http://www.15min.lt/ji24/straipsnis/vaikai/situacija-vaikas-savo-emocijas-isreiskia-pykciu-konsultuoja-psichologe-551-693191
Skaityti daugiau 
Patiko straipsnis ar norite išsakyti kitokią nuomonę? Spauskite šią nuorodą. Čia bus patogu pamėgti|dalintis|komentuoti|sekti naujus įrašus 

Jeigu perskaitytas straipsnis ar informacija Jums buvo įdomi, svarbi –  kviečiu prisijungti prie facebook Psichologinio Brizo puslapio ir jį „pamėgti“. Tai suteiks galimybę pirmiesiems pamatyti naujus straipsnius ar kitą informaciją.

Ačiū, kad esate su mumis!

 cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpgpsichologas.biz©

Turėkime drąsos eiti savo pasirinktu keliu, o ne bėgti iš paskos!

 GRĮŽTI Į PAGRINDINĮ PUSLAPĮ
Copyright 2015-2016 psichologas.biz© Visos teisės saugomos.

…apie išsiskyrimo, praradimo, atstūmimo skausmą …

Ar gali būti, kad Jums tikrai skauda širdį?

Lijana Vaitkūnienė| psichologas.biz|https://www.facebook.com/psibrizas/Psichologinis Brizas 

nuotrauka iš extramagazin.ba

Psichologai jau seniai pastebėjo, kad žmonėms yra itin svarbu palaikyti socialinius ryšius, tokius kaip draugystės, meilės, artimos giminystės. Šie ir panašūs žmogaus poreikiai jam gali tapti vienais svarbiausių. Todėl mokslininkai nuolat analizuoja dėl kokių priežasčių žmonėms yra taip svarbu palaikyti artimus tarpusavio ryšius, kaip juos užmegzti, išlaikyti. Tačiau taip pat yra įdomu, kodėl šiuos ryšius praradus žmogus jaučiasi lyg skaudėtų širdį? O kaip paaiškinti agresiją, kartais patiriamą po tarpusavio santykių iširimo?

Priežasčių (kaip ir atsakymų į klausimus) gali būti daug ir įvairių. Visų jų čia neapžvelgsime, tačiau tam tikrus atsakymus į šiuos klausimus galima rasti analizuojant įdomius mokslininkų tyrimus apie vadinamojo „socialinio skausmo“ ryšį su fiziniu skausmu.

Dėl kokių priežasčių žmonėms yra itin svarbu palaikyti socialinius ryšius, tokius kaip draugystės, meilės, artimos giminystės?

Žmogaus ankstyvosios (kūdikystės, vaikystės) tarpasmeninių santykių patirties svarbą gana plačiai aptaria psichologijos teoretikai bei praktikai. Pastebėta, kad ankstyvosios patirtys yra svarbios formuojantis asmens savęs bei santykių su kitais žmonėmis supratimui, lūkesčiams dėl šių santykių, o  vėliau  ir jo naudojamiems elgesio modeliams. Tyrimais nustatoma, kaip šios patirtys atsispindi įvairiose asmens gyvenimo srityse – draugystės, santykių su romantiniais partneriais, vaikais, bendradarbiais, pavaldiniais bei daugelyje kitų.

Artimų ir patikimų tarpusavio ryšių svarba žmonėms bene plačiausiai  yra aptariama prieraišumo teorijos rėmuose. Anot šios teorijos  pradininko John Bowlby, jau kūdikystėje žmogus visomis jam prieinamomis priemonėmis (mimika, judesiai, garsai, šypsena) siekia ryšio su sau artimu suaugusiuoju (dažniausiai motina), nes jo emocinei bei socialinei raidai yra būtinas saugus bei patikimas ryšys su bent vienu iš jį globojančių suaugusiųjų asmenų. Atsižvelgiant į vaiko santykių su suaugusiuoju patirtis, pamažu formuojasi jo prieraišumo stilius, turintis įtakos tolimesniam vaiko elgesiui bei jo asmenybės raidai. Šiame tekste prieraišumo teorijos plačiau neaptarsime (yra nemažai mokslinės ir populiariosios literatūros). Čia šiek tiek plačiau pristatysime pastaruoju metu literatūroje bei tyrimuose aptariamą įdomų požiūrį į tarpusavio santykius per evoliucijos bei žmogaus raidos ypatumų prizmę.

Manoma, jog evoliucijos bei žmogaus raidos ypatumai, jų sąveika, gali būti svarbūs analizuojant fizinio skausmo (physical pain) ir socialinio skausmo (social pain) ryšį. Socialinis skausmas gali būti suprantamas kaip skausmingi jausmai ar potyriai po socialinio  atstūmimo ar socialinio praradimo (Panksepp, J., 1998; Eisenberger, N.I., Lieberman, M.D., 2005). Taigi, vadinamąjį socialinį skausmą galime patirti kai išsiskiriame su romantiniu partneriu (pvz.: kai partneris palieka, atstumia), kai prarandame artimą draugą, giminaitį (pvz.: kai rimtai susipykstame ir netikime, jog dar susitaikysime) ar kai esame nepriimami/atstumiami žmonių grupės ir panašiose situacijose.

Žinome, kad žmogaus vaikas bręsta ilgai, todėl yra reikalinga pastovi ir ilgalaikė socialinė globa, t.y. vaiką ne vienerius metus turi globoti bei prižiūrėti jo artimieji ar kiti socialiai svarbūs asmenys. Mokslininkų teigimu, dėl tokio ilgalaikio žmogaus vaiko socialinės priežiūros poreikio, pastarajam būtų itin žalinga patirti socialinę atskirtį. Kitaip sakant, praradęs artimus ryšius kūdikis gali tiesiog žūti. Tai galėjo turėti reikšmės formuojantis mums, žmonėms, būdingai „sistemai“, kurią gal būt galima būtų pavadinti „sistema, padedančia sėkmingai užauginti gyvą žmogų“ (kai socialinis prieraišumas apsaugo nuo socialinio atskyrimo ir taip padeda išlikti). Prielaidų yra įvairių, o čia yra pateikiama tik viena iš jų.

Taigi, ką mes patiriame praradę draugystės, meilės, artimos giminystės ryšius? Kodėl tuomet jaučiamės taip, lyg skaudėtų širdį?

Anksčiau aprašytos „žmogų padedančios užauginti sistemos“ sėkmingo veikimo pagrindu galėjo būti jos „pasirinktas ir pasiskolintas“ skausmo signalas, t.y. tas pats signalas, kuris jau buvo naudojamas „fizinio skausmo patyrimo sistemoje“. Dėl šios priežasties galėjo atsitikti, kad asmens socialinis nepriėmimas, jo atstūmimas, atskirtis (žmogaus – nuo kitų artimų žmonių) ar patiriamas socialinis praradimas (romantinio partnerio, kito artimo žmogaus) galėjo būti ir  neretai yra patiriami taip, kaip fizinis skausmas. Manoma, kad šios patirtys mums, žmonėms, gali būti bene pačios skausmingiausios. Tai mokslininkams padėjo iškelti hipotezę, kad fizinio skausmo ir „socialinio skausmo“ nervinis pagrindas (taigi, taip pat ir skausmo patyrimas) gali būti panašus arba toks pats.

Psichologai (G. Macdonald, MR. Leary, 2005) iškėlė hipotezę, kad socialinis nepriėmimas yra skausmingas dėl šio patyrimo sąsajos su fizinio skausmo sistema. Šie autoriai taip pat pristatė teoriją, jog fizinio ir socialinio skausmo panašumas galėjo išsivystyti evoliuciškai, kad padėtų socialiems gyvūnams tinkamai reaguoti į socialinės atskirties patyrimą. Nustatyta, jog žmonių dviejų skausmo tipų "bendrystė" atsiskleidžia per žmogaus mintis, emocijas ir elgesį. Gyvūnų (ne žmonių) tyrimai parodė, kad socialinį ir fiziologinį skausmą sieja tie patys fiziologiniai mechanizmai. Galiausiai, autoriai išnagrinėjo socialinio skausmo teorijos reikšmę socialinio nepriėmimo - agresijos kilimo ryšiui bei fizinio skausmo sutrikimams.
Nuotrauka iš bezboleznej.ru

Apie fizinio ir socialinio skausmo procesų panašumą byloja ir žmonių naudojama kalba, tokia kaip posakiai: „skaudūs jausmai“, „sudaužyta širdis“ ir panašūs. Tačiau, vien kalbos ypatumų analizės nepakanka šiai socialinio ir fizinio skausmo sutapimo hipotezei patvirtinti ar atmesti. Todėl mokslininkai, taikydami įvairius metodus (elgsenos, genetinius, neurovizualinius) tyrė ar socialinio skausmo patirtis aktyvuoja neuronų sritis, kurios paprastai yra susiję su fizinio skausmo patirtimis.

Socialinis (nepriėmimo, svarbaus ryšio praradimo) ir fizinis skausmai žmogaus smegenyse sukelia panašias reakcijas ir yra patiriami panašiai?

Mokslininkų teigimu, fizinio skausmo patyrimas gali būti skirstomas į komponentus, turinčius skirtingą pagrindą:  jutiminį (apima vietą, intensyvumą, trukmę) ir emocinį (apima nemalonius skausmo aspektus – nerimą, kančią ir panašius). Pavyzdys gali būti pasakymas „man yra kančia būti be tavęs“. Manoma, kad emocinis komponentas labiau yra atsakingas už fizinio skausmo lydimą neigiamą būseną ir skatina skausmą mažinantį elgesį. Taigi, emocijos (emocinis komponentas) gali būti labai svarbios socialinio skausmo suvokimui. Tuo tarpu pojūčiai (jutiminis, sensorinis skausmo komponentas) gali būti susijęs su socialinį skausmą lydinčiais somatiniais nusiskundimais, su konkretesniu skausmo patyrimu suvokiant jį kaip fizinį skausmą, kai nusakoma vieta, intensyvumas ar trukmė. Pavyzdys gali būti pasakymas „visą naktį man skaudėjo širdį“.

Kaip gi buvo nustatytas žmogaus fizinio ir socialinio skausmo patyrimo panašumas?

Keletas mokslininkų (E. Kross, M. G. Berman, W.Mischel, E. E. Smith, T. D. Wagerd, 2011) atliko funkcinio magnetinio rezonanso tyrimus žmonėms, kurie neseniai patyrė nepageidaujamą santykių nutrūkimą. Buvo stebimos šių  žmonių smegenų reakcijos į stimulus bei analizuojami socialinio nepriėmimo ir fizinio skausmo patirčių panašumai. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad socialinis skausmas padidino aktyvumą tose smegenų srityse, kurios yra žinomos diagnozuojant fizinį skausmą (kai jo didėjimo prognozė yra net iki 88%). Autorių teigimu, tai rodo, kad socialinis nepriėmimas (kaip nepageidaujamas santykių nutrūkimas) ir fizinis skausmas abu yra ne tik kankinantys, bet ir yra panašiai patiriami.

Kitaip sakant, anot mokslininkų, gauti duomenys patvirtino idėją, kad socialinis nepriėmimas, atskirtis ar socialinis praradimas gali būti apibūdinami kaip „skausmingi“, nes šis patyrimas iš dalies gali būti priskiriamas su fiziniu skausmu susijusių neuronų sritims, jų aktyvumui. Atlikti žmogaus smegenų tyrimai (N. I. Eisenberger, 2012) taip pat patvirtino fizinio – socialinio skausmo „sutapimą“, t. y. tai, kad tiriamiesiems socialinio skausmo patyrimas sukelia neuronų aktyvumą srityse, taip pat dalyvaujančiose reguliuojant fizinį skausmą. Nors šiai  hipotezei galutinai patvirtinti dar yra būtini ateities tyrimai, vis tik, yra galima prielaida – praradę mylimąjį mes iš tiesų galime patirti ar patiriame skausmą, labai panašų į fizinį

Kuo tokie tyrimai yra naudingi?

Tokie tyrimų rezultatai yra įdomūs, o ar jie dar kažkuo gali būti naudingi? Manoma, kad taip. Tyrinėjant toliau, mokslininkams pavyko nustatyti, kad fiziniam skausmui jautresni asmenys, atrodo, taip pat yra jautresni ir socialinei atskirčiai (atstūmimui, vienatvei). Be to, veiksniai, kurie padidina arba sumažina vienos rūšies skausmo patirtį, manoma, panašiai veikia ir kitos rūšies skausmo patirtį (Eisenberger, 2012). Tai gali padėti mokslininkams nustatyti veiksmingus skausmo valdymo būdus.

nuotrauka iš enframed.files.wordpress.com

Taip pat svarbu, kad tyrėjai, analizuodami fizinį ar socialinį skausmą didinančius veiksnius, nagrinėjo ir šiuos skaudžius išgyvenimus mažinančius veiksnius. Rezultatai parodė, kad socialinės paramos ar palaikymo sąlygomis dalyviai pranešė apie jų patiriamą žymiai mažesnį skausmo lygį (Eisenberger, 2012). Taigi, ar gali būti,  kad socialinė parama, draugiškas palaikymas, yra ne tik simboliškai svarbus draugystės gestas ir iš tiesų gali būt skausmą mažinančiu veiksniu? Prielaidą, kad socialinis palaikymas (draugų, artimųjų, specialistų) gali sumažinti fizinį skausmą dėl socialinių praradimų dar reikia patvirtinti atliekant papildomus tyrimus. Tačiau yra žinoma, kad draugiškas palaikymas padeda įveikti stresą, atsistatyti po praradimų ar netekties. Taigi, aptartų tyrimų rezultatai gali padėti mums suvokti artimo žmogaus palaikymo bei tvirto socialinio ryšio su juo išlaikymo svarbą.

nuotrauka iš http://www.theholidayspot.com/friendship/

Kaip galima paaiškinti agresiją, kartais patiriamą po santykių iširimo?

Taip pat, tyrėjai pastebi keletą kitų fizinio – socialinio skausmo mechanizmo atitikimo pasekmių, kurias dar reikia detaliau ištirti. Pavyzdžiui, tam tikras, netinkamu laikomas, elgesys gali būti geriau suprantamas, kai jis analizuojamas kaip susijęs su šiuo fizinio – socialinio skausmo mechanizmo atitikimu ar yra aptariamas kaip šio atitikimo pasekmė.

Tokio elgesio pavyzdžiu gali būti elgesys, kai socialinio nepriėmimo (partnerio, ar grupės) patirtis ar patiriama atskirtis sukelia agresyvų žmogaus elgesį. Logiškai, agresija po nepriėmimo yra netinkamas elgesys, nes ji  nepadeda atkurti socialinių ryšių. Tačiau, jei šis elgesys yra interpretuojamas atsižvelgiant į fizinio – socialinio skausmo patyrimo sutapimą, jis atrodo prasmingesnis. Yra žinoma, kad juntama grėsmė ar fizinio skausmo patyrimas gali sukelti agresyvius veiksmus ir į tokį elgesį paprastai yra žiūrima kaip į prisitaikantį.

nuotrauka iš www.tutorialspoint.com

Jei asmuo yra ar jaučiasi fiziškai pažeistas/pažeidžiamas – jis gali gintis puolimu. Tuomet agresyvus atsakas į nepriėmimą gali būti kaip prisitaikymo prie fizinio skausmo produktas, kuris vėliau tapo socialinio skausmo sistemos komponentu. Kitaip tariant, nors agresyvus atsakas į nepriėmimą gali būti netinkamas siekiant atkurti socialinius ryšius, ši reakcija gali atspindėti asmens prisitaikymą po jo individualiai jaučiamo fizinio skausmo ar skausmingai patiriamos žalos (pagal Eisenberger, 2012).

Taigi, tyrimai neprieštarauja, kad romantinio partnerio ar kitų mums svarbių žmonių bei socialinių ryšių su jais praradimas, galėtų būti patiriamas taip pat, kaip ir fizinis skausmas (pvz.: širdies skausmas). Tuomet ir šį praradimą patyrusio žmogaus agresyvus elgesys  taip galėtų būti suprantamas kaip jo reakcija į fizinį skausmą.

Tikėtina, kad šioje srityje dar egzistuoja daug iki galo neatsakytų klausimų, todėl dar galime sulaukti naujų įdomių tyrimų ir naujų įdomių atradimų.

Parengė psichologė Lijana Vaitkūnienė|cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpg psichologas.biz ©

Patiko straipsnis ar norite išsakyti kitokią nuomonę? Spauskite šią nuorodą. Čia bus patogu pamėgti|dalintis|komentuoti|sekti naujus įrašus 

Straipsnį kopijuoti ar publikuoti galima tik gavus autoriaus leidimą

Aptariami tyrimai yra publikuojami PubMed: PMID:15740417; PMC3076808; PMC3273616

Skaityti toliau: …apie išsiskyrimo, praradimo, atstūmimo skausmą …

…apie profesinį pervargimą

DARBUOTOJŲ PERDEGIMAS – GALIMA JĮ SUSTABDYTI?

Lijana Vaitkūnienė| psichologas.biz|https://www.facebook.com/psibrizas/Psichologinis Brizas

Nuotrauka iš charles-harvey.co.uk

Ar matėte darbuotoją, kuris su žmonėmis dirba tarsi robotas? Ar matėte, kaip jis mechaniškai ar su išankstine neigiama nuostata, aptarnauja klientus, ar medicinos darbuotojas – pacientus? O gal matėte mokytoją, piktai bendraujantį su mokiniais, jų tėvais? O gal buvote pas gydytoją, kuris paskyrė gydymą net nepakeldamas galvos? Tokiais atvejais, bene dažniausiai kaltiname šiuos specialistus – dėl jų abejingumo, polinkio konfliktuoti bei nesiskaitymo su mūsų poreikiais. Pamėginkime pažiūrėti iš kitos pusės ir suprasti kas jiems galėjo atsitikti.

Sakysite, o kodėl mums tai turi rūpėti? Pagalvokime apie mokytoją kaip apie žmogų, kuris neretai mūsų vaikams skiria daugiau laiko per dieną nei mes patys galime jiems skirti. Jis ar ji mūsų vaikams perteikia vertybes, skatina juos gyvenime turėti tikslus ir jų siekti. Iš dalies, juk nuo mokytojo taip pat priklauso koks užaugs žmogus, kokia bus visuomenė. Tad koks mokytojas turėtų mokyti mūsų vaikus? Manau sutiksite, kad daugumos lūkesčiai yra maždaug tokie: mokytojas turi būti puikus savo srities specialistas. Be to, jis turi mokėti perteikti vaikams savo žinias, jis turi būti atsidavęs darbui, mylintis vaikus, siekiantis maksimalaus rezultato.

Kokie mūsų lūkesčiai medicinos darbuotojams? Girdimos nuomonės, kad medicinos darbuotojams jau nepakanka būti puikiais specialistais, reikia ir dar daugiau – jie turėtų gebėti skubiai ir kvalifikuotai mums padėti, gelbėti mūsų gyvybes kai tik kam mirtis grės,  mus gydyti, operuoti ar tiesiog slaugyti, kai tik reikės. Manau sutiksite – mūsų lūkesčiai dideli, o ir atsakomybės našta šiems specialistams yra nemenka.

Tad vargu ar mes norime, kad mūsų vaikus mokytų mokytojas, ar mus gydytų gydytojas,  kuris savo pareigas atliktų tik kaip bedvasis mechanizmas. Taip pat, vargu ar norime, kad šiuos darbus dirbtų alpstantis iš nuovargio ar neigiamas emocijas į išorę liejantis specialistas.

Ar mokytojai, medikai, slaugytojai, vadovai, kiti su žmonėmis dirbantys specialistai gali tapti tokiais? Deja – taip. Be to, toks elgesys taip pat gali būti būdingas darbuotojui, kuris anksčiau atitiko ar net pranoko daugelio mūsų lūkesčius – buvo puikus specialistas, be galo atsidavęs savo darbui ir labai jį mėgo. Tad kas turėtų atsitikti, kad anksčiau buvęs pavyzdingas darbuotojas taip pasikeistų? Žinoma, priežasčių gali būti įvairių, visų čia neaptarsime. Šiame straipsnyje trumpai priminėsiu tik apie vieną iš jų – profesinį perdegimą.

Terminu (angl. burnout) H. J. Freudenberger (1974)  aprašė medicinos darbuotojams būdingą reagavimą į jų patiriamą stresą. Ch. Maslach (1976) tyrinėjo panašias kitų profesijų (mokytojų, socialinių darbuotojų) atstovų reakcijas bei toliau tobulino pačią sampratą. Šiandien terminas profesinis perdegimas paprastai yra siejamas su tam tikra savijauta darbuotojų (mokytojų, medicinos darbuotojų, psichologų, socialinių darbuotojų, vadovų ir t.t.), kurių profesija yra tampriai susijusi su pagalbos kitiems žmonėms teikimu, o taip pat ir su intensyviu bendravimu, reikalaujančiu didesnių šių darbuotojų emocinių išteklių.

Perdegimas paprastai yra  suprantamas kaip minėtų profesijų atstovams būdingas organizmo atsakas į intensyvių tarpasmeninių santykių sukeliamą stresą. Vis tik reikia paminėti, kad terminai stresas ir perdegimas iki šiol nėra labai griežtai atskirti. Tačiau, bene visuotinai yra sutariama – streso ir perdegimo tapatinti negalima. Paprastai kalbant, perdegimu laikomas darbuotojo organizmo atsakas yra sudėtingesnis, tai lyg išgyvenimų (fizinių, protinių ir emocinių) rinkinys, kuris gali pasireikšti tuomet, kai yra patiriama nuolatinė įtampa ar ilgalaikis stresas. 

Perdegimas – ne trumpalaikis nuovargis, kuris praeina gana greitai. Tai ilgai besitęsianti būsena, išsekinanti darbuotojo asmenybės, protinius, emocinius išteklius, pakeičianti jo darbo ir gyvenimo kokybę.

Reikia paminėti, kad šis straipsnis yra tik pažintinis, todėl juo vadovaujantis negalima spręsti apie savo kaip darbuotojo patiriamą (ar ne patiriamą) profesinį perdegimą. Tačiau, jei aprašyti nerimą keliantys požymiai yra būdingi skaitytojui ar jo bendradarbiui, šeimos nariui – tikėtina, kad specialisto konsultacija jiems būtų naudinga.

Kaip įvyksta perdegimas ir kaip pasireiškia? Profesinio pervargimo rizika didėja kai dirbama nuolatinės psichinės įtampos, triukšmo, didelės atsakomybės, intensyvaus tarpasmeninio bendravimo ir panašiomis, nuolatinę įtampą ir stresą keliančiomis sąlygomis. Manoma, kad perdegimas gali pasireikšti tuomet, kai tokiomis sąlygomis dirbantis darbuotojas bando prisitaikyti prie nuolatinių su darbu susijusių stresorių ir nesulaukia reikiamos pagalbos; patiria, jog jo darbas yra menkai vertinamas (įskaitant vadovo bei kolegų vertinimus, kitus atsiliepimus, atlyginimą už darbą ir paskatinimus), o taip pat – kai jis (ji) savo darbo rezultatus mato kaip menkus, prastus.

Kas vyksta, jeigu tokia situacija užsitęsia? Dažniausiai yra laikoma, kad perdegimo sindromas apima tris komponentus (pagal Ch. Maslach, S. Jackson, 1981) – darbuotojo emocinį išsekimą, nuasmeninimą (depersonalizaciją) ir sumažėjusį darbo efektyvumą. Paprastai sakant, darbuotojas jaučiasi lyg būtų išeikvojęs savo turėtus emocinius resursus, kinta jo požiūris į kolegas ir klientus – jis tampa labiau ciniškas. Perdegimą išgyvenantis darbuotojas gali patirti nusivylimą, bejėgiškumą, pervargimą, miego sutrikimus, sunkumus valdant emocijas. Taip pat gali pasireikšti anksčiau aptartas sunkiai valdomas pyktis, apatiškas, mechaniškas ar net grubus elgesys. Dirbama labiau formaliai, su išankstine neigiama nuostata į klientus, kolegas ir aplinką. Dažnėja konfliktai, mažėja pasitikėjimas savimi kaip specialistu bei pasitenkinimas atliekamu darbu. Prastėja darbo ir gyvenimo kokybė. 

Suprantama, tokį išgyvenimų rinkinį patiriantis darbuotojas gali nebenorėti eiti į darbą, o atėjęs jis gali būti nepakantus aplinkiniams ir sunkiai besivaldantis. Todėl, šiuos požymius geriausiai gali pastebėti aplinkiniai, bendradarbiai. Jie ir šeimos nariai, turėtų paskatinti kreiptis pagalbos.

Reikia paminėti, kad gali būti įvairių panašaus elgesio priežasčių, o kalbant apie savijautą – panašūs simptomai gali būti būdingi nuovargiui, įvairioms ligoms. Todėl nereikėtų iš karto galvoti apie perdegimą ar bandyti „diagnozuoti“ jį sau, kitam. Šios savijautos priežasčių reikėtų ieškoti drauge su gydytoju, gali būti naudinga konsultacija su psichologu. 

bizverslui3-

Perdegimo sindromas ir jam būdingi išgyvenimai paprastai yra aptariami analizuojant savijautą specialistų, dirbančių su žmonėmis, teikiančių jiems pagalbą, daug komunikuojančių. Taigi, šį išgyvenimų rinkinį gali patirti tiek mokytojai, ugdantys bei mokantys mūsų vaikus, tiek ir gydytojai, slaugytojai, kiti specialistai. 

Todėl, darbo ir organizaciniai veiksniai, tokie kaip darbo krūvis, atostogų trukmė, atlygis už darbą ir jo įvertinimas, įstaigos psichologinis klimatas bei kiti, gali būti tampriai susiję su šių darbuotojų savijauta ir darbo kokybiškumu. Žvelgiant iš perdegimo prevencijos perspektyvos požiūrio, lėšų taupymas siekiant šių specialistų efektyvumo gali būti susijęs su nepageidaujamu, ilgalaikes pasekmes turinčiu, jų asmeniniu, o taip pat ir organizaciniu rezultatu.

Be to, vargu ar mes patys norime, kad mūsų vaikus mokytų per kelias mokyklas besiblaškantis mokytojas, ar kad mums gydymą skirtų keliose darbovietėse dirbantis pervargęs gydytojas, o operuotų iš nuovargio virpantis chirurgas. Galime sakyti, jog dauguma specialistų  tikrai ne tokie. Taip, kol kas labiau kalbame apie riziką, apie grėsmes šių žmonių fizinei ir psichologinei sveikatai, jų gerovei. Išsamesnei situacijos Lietuvos įstaigose analizei yra reikalingi papildomi tyrimai.

Vis tik, gali būti naudinga periodiškai iš naujo apmąstyti gydytojų, mokytojų, psichologų, kitų kas dieną su mumis (žmonėmis) dirbančių specialistų darbo vertinimo, atlygio sistemų tinkamumą, naudojamų jų motyvavimo, skatinimo metodų veiksmingumą. Sakysite, ar šiems specialistams nepadidinus atlyginimų ar naujoviškai nepaskatinus jie būtinai perdegs? Ne, tikrai ne būtinai. Tačiau, jie gali emigruoti, ar patys prarasti sveikatą. Stipriausiems,  gal būt, nieko neatsitiks. 

Vis gi, svarbu pripažinti – perdegimas egzistuoja ne tik užsienyje, bet Lietuvoje. Tai rodo specialistų straipsniai, komentarai. Apie problemos egzistavimą taip pat verčia susimąstyti atlikti tyrimai bei pačių mokytojų ar gydytojų pasisakymai spaudoje. Tad gal būt jau dabar yra reikalingi teigiami pokyčiai, mažinantys šių specialistų perdegimo riziką?

Ką galime padaryti, kad gydytojai, slaugytojai, o taip pat – mokytojai, vadovai, kiti su žmonėmis dirbantys darbuotojai, neperdegtų? Kaip minėta anksčiau, rizika priklauso nuo darbo specifikos, ypač – nuo nuolatinio intensyvaus komunikavimo ir nuolatinės emocinės įtampos. Taip pat randama įrodymų, kad greičiau perdega  tam tikru asmenybės tipu (pvz.: P. J. Mazur, M. D. Lynch, 1989) ar kitomis asmeninėmis savybėmis pasižymintys darbuotojai. Tačiau, gal net ne mažiau yra svarbi  bendradarbių, vadovybės laiku teikiama emocinė ir kita būtinoji parama, bei daugelis kitų organizacinių veiksnių.

Taigi, ne visuomet yra svarbus tik materialinis atlyginimas už darbą. Siekiant, kad emocinę įtampą patiriantys specialistai (o taip pat – kiti darbuotojai) išliktų darbingais ir dirbtų efektyviai, gali būti ne mažiau svarbu užtikrinti tinkamą darbo  organizavimą, efektyviai vadovauti, vertinti darbuotojų darbo atlikimo kokybę, suteikti konstruktyvų grįžtamąjį ryšį ir tinkamai atlyginti už darbą, valdyti konfliktus ir palaikyti gerus santykius tarp kolegų, laiku suteikti reikiamą pagalbą bei kontroliuoti įtampos ar streso lygmenį, kylantį dėl kitų organizacinių veiksnių. Analizuojant įstaigos psichologinį klimatą, darbuotojų darbe patiriamo streso lygio ir perdegimo reikšmę jų darbo bei organizacijos veiklos efektyvumui, galima į pagalbą pasitelkti  organizacijų psichologus. Šie specialistai taip pat gali būti naudingi šalinant tyrimais nustatytas grėsmes, kuriant ir vykdant profesinio perdegimo prevencijos programas organizacijose.

 Parengė psichologė Lijana Vaitkūnienėcropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpgpsichologas.biz©

Tekstą kopijuoti ar publikuoti galima tik gavus autoriaus leidimą

Šį tekstą taip pat skaito lrytas.lt skaitytojai 

https://www.facebook.com/psibrizas/| FB Psichologinis Brizas – straipsniai, kita informacija

psi-v-skelb1

Naudota literatūra

  • J. Carod-Artal, C. Vázquez-Cabrera (2013). Burnout Syndrome in an International Setting. In S. Bährer-Kohler (ed.), Burnout for Experts: Prevention in the Context of Living and Working (pp. 15-35). New York: Springer Science +Business Media;
  • Korczak, C. Kister, B. Huber (2010). Differentialdiagnostik des Burnout-Syndroms. HTA-Bericht 105 (in German). Deutsches Institut für Medizinische Dokumentation und Information (DIMDI), Cologne;
  • Ch. Maslach, S. E. Jackson (1984). Burnout in Organizational Settings. Applied Social Psychology Annual, 5, 133- 153, Beverly Hills, CA: Sage;
  • P. J. Mazur, M. D. Lynch (1989). Differential impact of administrative, organizational, and personality factors on teacher burnout. Teaching and Teacher Education, 5 (4), 337–353.

cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpgpsichologas.biz© – psichologo paslaugos organizacijoms, verslui ir individualios konsultacijos

 PAKLAUSTI

Skaityti daugiau 

https://www.facebook.com/psibrizas/| pamėgti ir gauti naujienas

Jeigu manote, kad straipsnis yra aktualus ir Jums patiko – kviečiu pamėgti facebook Psichologinio Brizo puslapį ir pirmiems pamatyti naujus straipsnius, kitus skelbimus.

Ačiū, kad esate su mumis!

cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpg psichologas.biz©

Turėkime drąsos eiti savo pasirinktu keliu, o ne bėgti iš paskos!

Copyright 2015-2016 psichologas.biz© Visos teisės saugomos.

 

ppbiz-grupe

 

Būti mokytoju ir išlikti savimi

https://www.facebook.com/psibrizas/

Nuotrauka iš www.thetwocities.com

—- Būti mokytoju ir išlikti savimi —-

Ar lengva būti mokytoju ir tuo pačiu išlikti savimi? Susimąstyti apie tai ir parašyti straipsnį mane paskatino neseniai  Lietuvoje vykę mokytojų streikai ir girdėti atsiliepimai į streikavusiųjų reikalavimus.

Anot skeptikų, mokytojų streikai yra nepagrįsti. Juk mokinių skaičius mažėja, tad ir mokytojų reikia mažiau. Taip pat buvo lyginami mokytojų atlyginimai su kitų profesijų atstovų atlyginimais ir nutariama – mokytojai uždirba neblogai, jei tik netingi pasijudinti. Suprask, mokytojas, besiblaškantis po kelias mokyklas tam, kad susirinktų bent kiek oresnį atlyginimą, šiandieną gali būti laikomas norma. Tačiau, rašysiu  ne apie mokytojų streikus ar jų atlyginimus. Taip pat ir ne apie mokytojo specialybės prestižą.

Norėčiau šį kartą atkreipti dėmesį į darbuotojus, dirbančius mums ir su mumis, tai yra su kitais žmonėmis. Kviečiu susimąstyti apie grėsmes psichologinei būklei tų žmonių, kurie kas dieną, bendraudami savo darbe, lyg atiduoda mums dalelę savęs. Tą dalelę mes tarsi pasiimame, nešamės namo ar į savo darbus, kažkiek lyg pasiliekame sau, o kažkiek atiduodame kitiems ir taip dalinamės tuo, ką mums davė šis bendravimas.

Tik ar visuomet atiduodame ir gauname pozityvius dalykus? Prisiminkime, kaip su aplinkiniais dalinamės savo nuotaika, emocijomis ir tuomet, kai negalime pamiršti gana trumpų nemalonių savo gyvenimo epizodų, tokių kaip nepagarbaus mus aptarnavusios pardavėjos ar ką tik apšaukusios troleibuso vairuotojos elgesio. O mokytojai? Juk su jais mes, mūsų vaikai, neretai praleidžiame daugiau laiko nei pavyzdžiui troleibuse. Vadinasi, mes taip pat dalijamės su jais savo emocijomis, nuotaikomis, o jie savo savijauta dalijasi su mumis. 

Ar mes, visuomenė, susimąstome, kokį emocinį krūvį kas dieną patiria mokytojas? Juk jį lydi nuolatinis triukšmas, didžiulė atsakomybė, o kasdieninis bendravimas su daugybe žmonių – vaikų, jų tėvų, mokytojų, specialistų, kolegų, administracijos ir kitų – ne visuomet būna lengvas. Ar pagalvojame, dėl kokių priežasčių mūsų pažįstamas mokytojas pasikeitė kaip žmogus, kodėl jis tapo nepakančiu, o kartais – piktu? Gal čia taip pat yra svarbios anksčiau minėtos priežastys, o dar – nuovargis, gana prastas jo darbo įvertinimas (tame tarpe ir materialinis)? Ar gi mes, visuomenė, norime, kad mūsų vaikus mokytų mokytojas, kuris savo pareigas atliktų tik kaip bedvasis mechanizmas? Ar norime, kad mokytoju būtų  darbuotojas, iš anksto negatyviai nusistatęs prieš mokinius, tėvus ir kolegas, darbo pabaigos belaukiantis mūsų vaikų ugdytojas ir auklėtojas? 

Ar lengva būti mokytoju ir tuo pačiu išlikti savimi? Manysiu, kad klausiu  ne veltui, jei bent keletas žmonių perskaitę susimąstys apie mokytojų darbo sunkumus. Gal būt streikuojant reikia akcentuoti ne vien tik materialinę pusę, geresnių darbo ir mokymo sąlygų poreikį? Nejau nėra svarbi mokytojo kaip žmogaus ir specialisto emocinė būklė, jo psichologinė gerovė? Norisi tikėti, kad mūsų visuomenėje mokytojų, ugdančių ir auklėjančių mūsų ateitį – vaikus, darbas keliose darbovietėse bandant užsidirbti išgyvenimui nepaisant pervargimo, rečiau bus laikomas norma. Gal ir patys mokytojai, jų bendradarbiai, artimieji, dažniau atkreips dėmesį į savo ir aplinkinių psichologinę būklę, dažniau pasiūlys savo pagalbą ar, esant poreikiui, drąsiau rekomenduos kreiptis profesionalios pagalbos. Gal būt tai padės mokytojui, bendradarbiui, šeimos nariui išlikti ne tik geru specialistu, bet ir žmogumi, išlikti pačiu Savimi.

Būti mokytoju ir išlikti savimi – tai lyg kvietimas mokytojams ir mums visiems labiau rūpintis savo ir aplinkinių  psichologine savijauta ir dvasine gerove. O gal taip pat tai straipsnis apie būsimą straipsnį.

—- Lijana ———————————————

Psichologė Lijana Vaitkūnienė|   psichologas.biz© | FB Psichologinis Brizas

Tekstą kopijuoti ar publikuoti galima tik gavus autoriaus leidimą

Šį  tekstą taip pat skaito DELFI|Moteris
 http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=70881236

https://www.facebook.com/psibrizas/| pamėgti ir gauti naujienas

Skaityti toliau: Būti mokytoju ir išlikti savimi

Grupės konsultavimas

Moksleivių (9 – 12 klasių) konsultavimas grupėse profesijos pasirinkimui

|renkama nauja grupė Marijampolėje

KLAUSTI (įrašyti „dėl profesijos pasirinkimo Marijampolėje“)

Tikslesnė informacija (vieta, laikas, kaina, kita) bus pateikta apibendrinus gautas užklausas.

Jeigu norėtum dalyvauti – spausk Norėčiau dalyvauti (įrašyti – dėl profesijos pasirinkimo Marijampolėje), rašyk savo vardą, telefono nr., el.pašto adresą, tinkamą užsiėmimo pradžios laiką nuo – iki ir tiesiog palauk, kol susisieksime.

Skaityti apie konsultavimo profesijos pasirinkimui svarbą 


Nauja – grupinė relaksacija|renkama nauja suaugusiųjų grupė Marijampolėje

KLAUSTI (įrašyti – dėl relaksacijos Marijampolėje)

Tikslesnė informacija (vieta, laikas, kaina, kita) bus pateikta apibendrinus gautas užklausas.

Jeigu norėtum dalyvauti – spausk Norėčiau dalyvauti (įrašyti – dėl relaksacijos Marijampolėje), rašyk savo vardą, telefono nr., el.pašto adresą, tinkamą relaksacijos vakare (po darbo) pradžios laiką ir tiesiog palauk, kol susisieksime. Skaityti toliau: Grupės konsultavimas

Psichologo konsultacija

Konsultacijos temos

    • streso, pykčio, skausmo valdymo, savikontrolės
    • studijų krypties pasirinkimo ir karjeros planavimo
    • karjeros valdymo
    • nedarbo (darbo neradimo, dažno darbo keitimo ir pan.)
    • savęs pažinimo, ugdymo
    • vaikų auklėjimo, ugdymo
    • pasitikėjimo savimi, savęs vertinimo
    • sprendimų priėmimo
    • mokymosi sunkumų ar dėl išskirtinių gabumų
    • darbo ir šeimos vaidmenų suderinamumo bei kitos KLAUSTI.

Nauja moksleivių (9 – 12 kl.) konsultavimas grupėse profesijos pasirinkimui|renkama grupė KLAUSTI

daugiau informacijos


Nauja – grupinė relaksacija|renkama grupė KLAUSTI

daugiau informacijos


psichologas.biz© konsultacija taip pat Jums gali būti naudinga, kai:

  • Svarstote kokias studijas pasirinkti, kur stoti, kad dirbti mėgiamą darbą, patirti sėkmę, pasiekti karjeros aukštumų
  • Norite pakeisti savo dabartinę karjerą, užsiimti kita veikla ar daugiau uždirbti
  • Trokštate save geriau pažinti, atskleisti (sau ir kitiems) savo privalumus
  • Norite pakeisti savo gyvenimą (ar jo dalį), bet vis nepavyksta – nežinote nuo ko pradėti ar jaučiatės lyg uždarame rate
  • Norite priimti sprendimą, tačiau jaučiatės lyg „pakibę ore“, nepasitikite savimi ar vis pritrūksta ryžto apsispręsti
  • Norite išmokti patys save valdyti, kontroliuoti – nepageidaujamą elgesį, stresą, skausmą, išmokti atsipalaiduoti
  • Esate nepatenkinti savo santykiais su kitais žmonėmis (bendradarbiais, vadovais, draugais, šeimos nariais), norite pokyčių
  • Slegia bloga nuotaika dėl savo ar vaikų ateities, dėl būsimų sprendimų (studijos, egzaminai, darbas, gyvenamoji vieta, nauji santykiai ir pan.)
  • Jaučiatės prislėgti dėl savo praeities, buvusių praradimų (darbo, santykių, artimo žmogaus ar kitų)
  • Nerimaujate, abejojate ir norite pasitarti dėl vaikų mokymosi ir/ar elgesio, jų santykių su šeima, draugais, dėl jų ateities, abejojate dėl jų gabumų, svarstote kaip jiems padėti ar motyvuoti
  • Psichologas laikosi konfidencialumo principo.

  • Konsultuojama individualiai, esant poreikiui – konsultacijos gali būti teikiamos grupei.
  • Galimos psichologo konsultacijos Marijampolėje, Vilkaviškyje, Kazlų Rūdoje, Kalvarijoje,  arba naudojant Skype programą. Konsultacijos vieta, laikas ir tipas (individuali konsultacija ar grupei) aptariamas individualiai.

Paklausti ar registruotis: 

Asmeninė užklausa psichologui

Straipsniai |Psichologinis Brizas

ppbizjpg

grįžti į pagrindinį puslapį

Copyright 2015-2017 psichologas.biz© Visos teisės saugomos.

Nenoriu į darbą!

Nenoriu į darbą! Straipsnių ciklas

ne-megstu-darbo-Ar matėte darbuotoją, kuris su žmonėmis dirba tarsi robotas? Ar matėte, kaip jis mechaniškai arba grubiai, su išankstine neigiama nuostata, aptarnauja klientus, o medicinos darbuotojas – pacientus? O gal matėte mokytoją, tokiu būdu bendraujantį su mokiniais, jų tėvais?

Kas šiems žmonėms galėjo atsitikti? Kviečiu pasvarstyti drauge su cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpg psichologas.biz© 

Būti mokytoju ir išlikti savimi

Komentuokite, dalinkitės savo mintimis – jos gali tapti naujo straipsnio dalimi!  PRISIJUNGTI


…apie profesinį pervargimą

Padėkite sau atrasti vidinę ramybę

Nakties brizas – atrasti ramybę

Perskaitėte straipsnius? Pakomentuokite!

Taip pat galite papasakoti, kodėl Jums norisi ar nesinori eiti į darbą ar pasiūlyti temą naujam straipsniui !brizas-uzrasas-min

grįžti į pagrindinį puslapį

Skaityti daugiau – PSICHOLOGINIS BRIZAS – 

 

cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpg   psichologas.biz©

Turėkime drąsos eiti savo pasirinktu keliu, o ne bėgti iš paskos!

Psichologo konsultacija

Copyright 2015-2016 psichologas.biz© Visos teisės saugomos.

 

Noriu į darbą!

Noriu į darbą!

 Bedarbiais yra tik netikėliai ir tinginiai? https://www.facebook.com/psibrizas/

Jau keletą metų spaudoje skaitome, girdime, o neretai ir patys pasakome: lietuviai emigruoja, nes darbo nėra ir nebus, ateities nėra, paskutiniai išvykstantys išjunkite šviesas, jaunimo nedarbas, vyresniųjų nedarbas, socialinė atskirtis, krizė praėjo ir vėl ateina nauja, mirsime iš bado ir panašiai… Kiti stebimės – kodėl lietuviai emigruoja? Kodėl neturintys darbo jo neieško? Ir tuo pačiu, per informacijos priemones, girdime: bedarbiai yra tinginiai, siurbiantys visuomenės kraują, gyvenantys iš socialinių pašalpų, parazituojantys nuo pašalpos iki pašalpos, jas prageriantys ir nenorintys dirbti… Tačiau ar dažnai girdime, skaitome apie realią pagalbą darbą praradusiam, apie tos pagalbos poreikį, jos svarbą ir tokios pagalbos teikimą? Ar susimąstome ką iš tiesų patiria darbą praradęs žmogus? Kaip atsitiko, kad anksčiau gerbiamas ir darbingas žmogus atsidūrė visuomenės dugne? Taigi, ką patiria praradusieji darbą? Ar neturintys darbo yra tik netikėliai tinginiai? Pamėginkime kiekvienas sau atsakyti į šiuos klausimus.

 1. Išmetimas iš darbo – stresinis gyvenimo įvykis. Esama įrodymų, kad darbą praradę žmonės gali patirti stresą ir pajusti jo neigiamas pasekmes. Paprastai, stresu yra laikomos tam tikros organizmo reakcijos (fiziologinės, psichologinės ir kitos), jam reaguojant į dirgiklį (stresorių), bandant prisitaikyti prie aplinkos reikalavimų. Kadangi šis straipsnis yra skirtas suprasti ką gali patirti praradusieji darbą asmenys ir kodėl jiems gali būti reikalinga psichologo pagalba, streso sąvokos ir organizmo reakcijos į stresą išsamiau neaptarinėsime.

Streso šaltinių yra kiekvieno iš mūsų aplinkoje, tačiau, ne visi jie vienodai veikia žmogaus organizmą. Paprastai, aplinkoje esantys stresoriai yra skirstomi į traumuojančius įvykius (pvz.: katastrofos), gyvenimo įvykius (pvz.: nėštumas) ir kasdieninio gyvenimo sunkumus (pvz.: barnis su bendradarbiu). Traumuojantys įvykiai, manoma, yra patiriami gana retai. Dažniau mus lydi gyvenimo įvykiai, o kasdieninės situacijos – nuolat.

T.H. Holmes, R.H. Rahe (1967) sudarė sąrašą, kuriame hierarchine tvarka pagal poveikio stiprumą išdėstė gyvenimo įvykius, veikiančius kaip stresoriai (kai stipriausias poveikis – sutuoktinio mirties, o silpniausias minimas – nedideli įstatymo pažeidimai). Kuo stipresnis gyvenimo įvykio kaip stresoriaus poveikis – tuo žmogui  gali būti sunkiau su juo susidoroti. Gana reikšmingoje (aštuntoje vietoje) šiame gyvenimo įvykių – stresorių – sąraše yra minimas išmetimas iš darbo. Anot autorių, šio įvykio kaip stresoriaus poveikio stiprumas, yra didesnis nei artimo draugo mirtis ar daugelio kitų. Taigi, išmetimas iš darbo gali būti įvykiu, sukeliančiu gana stiprų stresą. Neretai su šiuo įvykiu yra susiję ar jį lydi kiti gyvenimo įvykiai, taip pat laikomi (Holmes, Rahe, 1967) stresoriais: darbo pobūdžio pasikeitimas, finansinės būklės pakitimas, praradimas teisės išpirkti užstatytą turtą, gyvenimo sąlygų pasikeitimas, asmeninių įpročių pasikeitimas ir t.t. Taigi, dėl šio įvykio bedarbio patiriamo streso lygis gali dar labiau padidėti.

Be didžiųjų gyvenimo įvykių, taip pat ne mažiau streso gali sukelti ir kasdieninės situacijos. Ilgesnį laiką nerandant darbo prastėja ir šeimos ar asmens materialinė situacija. Tuomet stresą gali sukelti vis daugiau kasdieninių situacijų, nuo apsipirkimo parduotuvėje iki vaikų tėvų susirinkimo ar draugų susitikimo. Nebeliekant galimybės skirti lėšų laisvalaikiui, neretai didėja ir socialinė izoliacija, gausėja barnių šeimose. Gresia skurdas, socialinė atskirtis. Tuo pačiu, mažėja asmens pasitikėjimas savimi, savigarba, savivertė.

Straipsnio pradžioje klausiau, ar neturintys darbo yra tik netikėliai tinginiai? Nenorėčiau sutikti, kad kiekvienas, aprašytoje situacijoje esantis žmogus nenori dirbti. Vis tik svarbu paminėti, kad skirtingi žmonės į tą pačią situaciją gali reaguoti skirtingai.

2. Reakcija į darbo praradimo situaciją. Stresas yra patiriamas individualiai, reikalavimų ir galimybių sąveikoje (Malec, L. Young et al., 1997). Pagal šį modelį, patiriamo streso lygmuo taip pat priklauso nuo to, kaip pats asmuo mato savo galimybes susidoroti su stresą keliančiu įvykiu ar situacija. Darbą praradęs asmuo įvertina išorinius arba visuomenės reikalavimus – turėti darbą, dirbti, bei savo vidinius poreikius, pavyzdžiui save realizuoti ar kitus. Taip pat apsvarstomas reikalavimų ir poreikių stiprumas, esamos galimybės ir turimi resursai, numatomos pasekmės. Tikėtina, ypač apsvarstomos pasekmės, susijusias su savo nesugebėjimu susirasti darbą ir taip patenkinti esamas reikmes. Vadinasi, kai darbą praradęs asmuo mano, kad keliami reikalavimai, poreikiai yra didesni nei jo galimybės susidoroti – stresas didėja. Jeigu yra prognozuojamos labai prastos tokios situacijos pasekmės – stresas didėja dar labiau. Be to manoma, kad stresinėje situacijoje yra sunkiau racionaliai mąstyti, todėl reikalavimai gali būti suvokiami kaip didesni, o savos galimybės menkesnės nei yra iš tiesų. Neretai, tokioje situacijoje esantį žmogų apima nesaugumo ir beviltiškumo pojūtis.

Vadinasi, gyvenimo įvykis – darbo netekimas – laikomas vienu iš galinčių sukelti gana aukštą streso lygį jį patiriančiam, individualiai gali būti suvokiamas kaip dar labiau keliantis stresą dėl asmens suvokimo, jį lydinčių kitų gyvenimo įvykių, kasdieninių situacijų sankaupos. Kartais toks suvokimas iš tiesų yra pagrįstas dėl realiai menkų streso įveikimo įgūdžių, išteklių ir resursų neturėjimo. Šioje situacijoje ištekliais ir resursais galėtų būti tam tikri saugikliai (santaupos, giminių ar draugų parama ir panašūs), galintys padėti oriai gyventi tol, kol žmogus susiras kitą darbą. Tačiau, šiandieną ne kiekvienas gali pasigirti turintis santaupų, turtingų giminių, gausybę dosnių ar galinčių įdarbinti draugų.  Galimybės susirasti darbą taip pat realiai gali būti mažesnės dėl įvairių priežasčių: nepopuliari specialybė, vyresnis amžius, nuo didmiesčio nutolusi gyvenamoji vieta, maži vaikai ar kitos. Šiuo atveju (menki resursai, mažesnės galimybės susidoroti, prognozuojamos prastos pasekmės), gali būti dar sunkiau įveikti dėl nedarbo situacijos patiriamą stresą, adekvačiai įvertinti galimybes, jomis pasinaudoti. O kas įvyksta jeigu tokio žmogus bandymai rasti darbą vis nesėkmingi? Jei nuolatos jis girdi ne ir tokia situacija užsitęsia pusmetį, metus, dar ilgiau?

3. Streso įveikimas nedarbo situacijoje. Kaip minėta anksčiau, stresą patiriame individualiai. Su stresu taip pat susidorojame individualiai, naudodami skirtingas strategijas. Taip vienų, panašioje situacijoje esančių, darbą praradusių asmenų streso įveikimas bus sėkmingesnis nei kitų. Vieni ją išgyvens ramiau, darbą susiras greičiau nei kiti. Ypač skaudžios gali būti ilgalaikio nedarbo pasekmės (skurdas, alkoholizmas, socialinė atskirtis ir panašios), todėl šiems žmonės itin yra reikalinga ne tik darbo biržos konsultantų, bet ir psichologų pagalba. Pastaruoju metu galima girdėti apie ES finansuojamus psichologinės pagalbos bedarbiams projektus. Gal būt su šių priemonių pagalba situacija pagerės?

 Ką šiuo metu galima padaryti?

  • Nesmerkti darbo ieškančio, bet nerandančio, o pasistengti jam padėti (pasiūlyti realią pagalbą darbo paieškoje, buityje ar kitur, paskatinti pasinaudoti psichologo konsultacija, papasakoti jam apie kitas Jums žinomas galimybes ar tiesiog draugiškai, nesmerkiant išklausyti, pabūti kartu).
  • Pasistengti savo ar artimųjų, draugų nedarbo situaciją pamatyti kaip naują galimybę – galimybę rasti darbą kuris patiks, gal būt atsivers naujos ir įdomios perspektyvos.
  • Nuspręsti kokio darbo ieškosite, kur ir kaip tai darysite. Svarbu laiku gauti šią informaciją, nes dešimtmetį ar ilgiau dirbęs ir iki šiol naujo darbo neieškojęs asmuo gali nežinoti nei ką daryti nei nuo ko pradėti.  Todėl yra svarbu sužinoti apie visus įmanomus darbo paieškos metodus ir juos naudoti. Apsvarstyti ir profesijos keitimo galimybes. Čia gali padėti tiek privatūs konsultantai tiek ir darbo biržos specialistai.
  • Aktyviai ieškoti darbo.
  • Išnaudoti psichologinės pagalbos galimybes.
  • Mokytis įtampos ir streso valdymo technikų, nes išmokus valdyti savo stresą yra lengviau pamatyti esančias galimybes ir jomis pasinaudoti.

 O straipsnio pabaigoje paklausiu: ar tiesa, kad darbo neturintys asmenys yra tik parazituojantys visuomenės sąskaita, netikėliai ir tinginiai? Gal būt dažniau tai tik žmonės, kuriems yra labai reikalinga tos visuomenės ir specialistų pagalba?

 Parengė psichologė Lijana Vaitkūnienė |cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpg psichologas.biz©

Tekstą kopijuoti ar publikuoti galima tik gavus autoriaus leidimą

Šį tekstą taip pat skaito lrytas.lt Tiesa.com Alfa.lt

http://psichologas.biz | Psichologinis Brizas [FB]

  • Nedarbo situacijų sprendimas
  • Konsultavimas profesijos pasirinkimui ir įsidarbinimui
  • CV ir motyvacinių laiškų koregavimas ar parengimas
  • Pasiruošimas pokalbiui dėl darbo
  • Streso valdymo įgūdžių ugdymas (naudinga esant streso darbe ar namuose, profesinio pervargimo, dažnų konfliktų, nedarbo ar kitoms situacijoms)
  •  Savipagalbos grupės
  • Kita psichologo pagalba
  • Konsultacijos Marijampolėje, Kazlų Rūdoje, Kaune, Vilkaviškyje (kitur – skype) PAKLAUSTI

 

Skaityti daugiau 
https://www.facebook.com/psibrizas/| pamėgti ir gauti naujienas

Jeigu manote, kad straipsnis yra aktualus ir Jums patiko – kviečiu pamėgti facebook Psichologinio Brizo puslapį ir pirmiems pamatyti naujus straipsnius, kitus skelbimus.

Ačiū, kad esate su mumis!

cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpg psichologas.biz©

Turėkime drąsos eiti savo pasirinktu keliu, o ne bėgti iš paskos!

Psichologo konsultacija

grįžti į pagrindinį puslapį

Copyright 2015-2016 psichologas.biz© Visos teisės saugomos.

Nakties brizas – atrasti ramybę

brizas-apieKITA NUOTAIKA / TIK Viena gyvenimo diena

rytas-diena-vakaras-naktis=gyvenimas

(paspausk nuorodą – pabrauktą žodį – klausyk iki kitos nuorodos,  skaityk ir pajausk..)

Rytas išaušo lietingas, bet ramus. Atvėrus langą įkvepiu gaivos ir paukščių čiulbesio, o delnuose spaudžiu ryto kavą, gal arbatą.. užplūsta šiluma ir tarsi raumenys pabunda.. o skrandis tarsi pasirąžo šilumą pajutęs.. Žvelgiu pro langą ir matau – pro debesį, nušvitus saulės spinduliui, gamta taip pat pabunda.. Su paskutiniais gurkšniais karšto gėrimo susikaupiu dienos darbams, lėtai juos apmąstau.. dar kartą pažvelgiu pro langą.. laikas.

Diena.. įsibėgėju ir darbas darbą veja, žmonės, pokalbiai, vėl lietus, girdėti vėjas stūgauja ir vėl nurimsta, žmonės, šiluma, atokvėpiai, saulės blyksnis pro debesį, ašaros.., šypsena, žmonės.. nenorėjimai, palaikymas, tikėjimas.. išsipildymai.. susikaupimas.. mokymasis ..atsipalaidavimas.. tylos garsai kai nesinori nieko kito..

Vakaras.. švelnus prisilietimas, tai mūsų paslaptis..

Naktis, svajonės ir sapnai, skrydis ten, kur viskas įmanoma, nugrimzdimas į gelmę.

Lietus iki pat kito ryto.. kapt kaip kapt.. taip, tarsi laikrodis, tiksi gyvenimas..

..Atrask savo gyvenime darną ir ramybę..

.. sau mielais garsais ir jų skambesiu papildyk kasdienybę..

Lijana |psichologas.biz|Psichologinis Brizas (FB)

P. S. įdėtas nuorodas  – pabrauktus žodžius – galima naudoti rytiniam kavos/arbatos gėrimui – ramiam „įėjimui“ į dieną; relaksacijai, meditacijai, nusiraminimui ar susikaupimui, atitinkamai, pagal tekstą. Linkiu vidinės ramybės!

P. P. S. Besidomintiems psichologo vedama relaksacija, norintiems joje dalyvauti – informacija žemiau.

| FB Psichologinis Brizas

  • Tekstą kopijuoti ar publikuoti galima tik gavus autoriaus leidimą.
  • Galima – naudoti patiems bei dalintis šiuo tinklapiu FB / Twitter su savo draugais 🙂

Skaityti toliau: Nakties brizas – atrasti ramybę