…apie profesinį pervargimą

DARBUOTOJŲ PERDEGIMAS – GALIMA JĮ SUSTABDYTI?

Lijana Vaitkūnienė| psichologas.biz|https://www.facebook.com/psibrizas/Psichologinis Brizas

Nuotrauka iš charles-harvey.co.uk

Ar matėte darbuotoją, kuris su žmonėmis dirba tarsi robotas? Ar matėte, kaip jis mechaniškai ar su išankstine neigiama nuostata, aptarnauja klientus, ar medicinos darbuotojas – pacientus? O gal matėte mokytoją, piktai bendraujantį su mokiniais, jų tėvais? O gal buvote pas gydytoją, kuris paskyrė gydymą net nepakeldamas galvos? Tokiais atvejais, bene dažniausiai kaltiname šiuos specialistus – dėl jų abejingumo, polinkio konfliktuoti bei nesiskaitymo su mūsų poreikiais. Pamėginkime pažiūrėti iš kitos pusės ir suprasti kas jiems galėjo atsitikti.

Sakysite, o kodėl mums tai turi rūpėti? Pagalvokime apie mokytoją kaip apie žmogų, kuris neretai mūsų vaikams skiria daugiau laiko per dieną nei mes patys galime jiems skirti. Jis ar ji mūsų vaikams perteikia vertybes, skatina juos gyvenime turėti tikslus ir jų siekti. Iš dalies, juk nuo mokytojo taip pat priklauso koks užaugs žmogus, kokia bus visuomenė. Tad koks mokytojas turėtų mokyti mūsų vaikus? Manau sutiksite, kad daugumos lūkesčiai yra maždaug tokie: mokytojas turi būti puikus savo srities specialistas. Be to, jis turi mokėti perteikti vaikams savo žinias, jis turi būti atsidavęs darbui, mylintis vaikus, siekiantis maksimalaus rezultato.

Kokie mūsų lūkesčiai medicinos darbuotojams? Girdimos nuomonės, kad medicinos darbuotojams jau nepakanka būti puikiais specialistais, reikia ir dar daugiau – jie turėtų gebėti skubiai ir kvalifikuotai mums padėti, gelbėti mūsų gyvybes kai tik kam mirtis grės,  mus gydyti, operuoti ar tiesiog slaugyti, kai tik reikės. Manau sutiksite – mūsų lūkesčiai dideli, o ir atsakomybės našta šiems specialistams yra nemenka.

Tad vargu ar mes norime, kad mūsų vaikus mokytų mokytojas, ar mus gydytų gydytojas,  kuris savo pareigas atliktų tik kaip bedvasis mechanizmas. Taip pat, vargu ar norime, kad šiuos darbus dirbtų alpstantis iš nuovargio ar neigiamas emocijas į išorę liejantis specialistas.

Ar mokytojai, medikai, slaugytojai, vadovai, kiti su žmonėmis dirbantys specialistai gali tapti tokiais? Deja – taip. Be to, toks elgesys taip pat gali būti būdingas darbuotojui, kuris anksčiau atitiko ar net pranoko daugelio mūsų lūkesčius – buvo puikus specialistas, be galo atsidavęs savo darbui ir labai jį mėgo. Tad kas turėtų atsitikti, kad anksčiau buvęs pavyzdingas darbuotojas taip pasikeistų? Žinoma, priežasčių gali būti įvairių, visų čia neaptarsime. Šiame straipsnyje trumpai priminėsiu tik apie vieną iš jų – profesinį perdegimą.

Terminu (angl. burnout) H. J. Freudenberger (1974)  aprašė medicinos darbuotojams būdingą reagavimą į jų patiriamą stresą. Ch. Maslach (1976) tyrinėjo panašias kitų profesijų (mokytojų, socialinių darbuotojų) atstovų reakcijas bei toliau tobulino pačią sampratą. Šiandien terminas profesinis perdegimas paprastai yra siejamas su tam tikra savijauta darbuotojų (mokytojų, medicinos darbuotojų, psichologų, socialinių darbuotojų, vadovų ir t.t.), kurių profesija yra tampriai susijusi su pagalbos kitiems žmonėms teikimu, o taip pat ir su intensyviu bendravimu, reikalaujančiu didesnių šių darbuotojų emocinių išteklių.

Perdegimas paprastai yra  suprantamas kaip minėtų profesijų atstovams būdingas organizmo atsakas į intensyvių tarpasmeninių santykių sukeliamą stresą. Vis tik reikia paminėti, kad terminai stresas ir perdegimas iki šiol nėra labai griežtai atskirti. Tačiau, bene visuotinai yra sutariama – streso ir perdegimo tapatinti negalima. Paprastai kalbant, perdegimu laikomas darbuotojo organizmo atsakas yra sudėtingesnis, tai lyg išgyvenimų (fizinių, protinių ir emocinių) rinkinys, kuris gali pasireikšti tuomet, kai yra patiriama nuolatinė įtampa ar ilgalaikis stresas. 

Perdegimas – ne trumpalaikis nuovargis, kuris praeina gana greitai. Tai ilgai besitęsianti būsena, išsekinanti darbuotojo asmenybės, protinius, emocinius išteklius, pakeičianti jo darbo ir gyvenimo kokybę.

Reikia paminėti, kad šis straipsnis yra tik pažintinis, todėl juo vadovaujantis negalima spręsti apie savo kaip darbuotojo patiriamą (ar ne patiriamą) profesinį perdegimą. Tačiau, jei aprašyti nerimą keliantys požymiai yra būdingi skaitytojui ar jo bendradarbiui, šeimos nariui – tikėtina, kad specialisto konsultacija jiems būtų naudinga.

Kaip įvyksta perdegimas ir kaip pasireiškia? Profesinio pervargimo rizika didėja kai dirbama nuolatinės psichinės įtampos, triukšmo, didelės atsakomybės, intensyvaus tarpasmeninio bendravimo ir panašiomis, nuolatinę įtampą ir stresą keliančiomis sąlygomis. Manoma, kad perdegimas gali pasireikšti tuomet, kai tokiomis sąlygomis dirbantis darbuotojas bando prisitaikyti prie nuolatinių su darbu susijusių stresorių ir nesulaukia reikiamos pagalbos; patiria, jog jo darbas yra menkai vertinamas (įskaitant vadovo bei kolegų vertinimus, kitus atsiliepimus, atlyginimą už darbą ir paskatinimus), o taip pat – kai jis (ji) savo darbo rezultatus mato kaip menkus, prastus.

Kas vyksta, jeigu tokia situacija užsitęsia? Dažniausiai yra laikoma, kad perdegimo sindromas apima tris komponentus (pagal Ch. Maslach, S. Jackson, 1981) – darbuotojo emocinį išsekimą, nuasmeninimą (depersonalizaciją) ir sumažėjusį darbo efektyvumą. Paprastai sakant, darbuotojas jaučiasi lyg būtų išeikvojęs savo turėtus emocinius resursus, kinta jo požiūris į kolegas ir klientus – jis tampa labiau ciniškas. Perdegimą išgyvenantis darbuotojas gali patirti nusivylimą, bejėgiškumą, pervargimą, miego sutrikimus, sunkumus valdant emocijas. Taip pat gali pasireikšti anksčiau aptartas sunkiai valdomas pyktis, apatiškas, mechaniškas ar net grubus elgesys. Dirbama labiau formaliai, su išankstine neigiama nuostata į klientus, kolegas ir aplinką. Dažnėja konfliktai, mažėja pasitikėjimas savimi kaip specialistu bei pasitenkinimas atliekamu darbu. Prastėja darbo ir gyvenimo kokybė. 

Suprantama, tokį išgyvenimų rinkinį patiriantis darbuotojas gali nebenorėti eiti į darbą, o atėjęs jis gali būti nepakantus aplinkiniams ir sunkiai besivaldantis. Todėl, šiuos požymius geriausiai gali pastebėti aplinkiniai, bendradarbiai. Jie ir šeimos nariai, turėtų paskatinti kreiptis pagalbos.

Reikia paminėti, kad gali būti įvairių panašaus elgesio priežasčių, o kalbant apie savijautą – panašūs simptomai gali būti būdingi nuovargiui, įvairioms ligoms. Todėl nereikėtų iš karto galvoti apie perdegimą ar bandyti „diagnozuoti“ jį sau, kitam. Šios savijautos priežasčių reikėtų ieškoti drauge su gydytoju, gali būti naudinga konsultacija su psichologu. 

bizverslui3-

Perdegimo sindromas ir jam būdingi išgyvenimai paprastai yra aptariami analizuojant savijautą specialistų, dirbančių su žmonėmis, teikiančių jiems pagalbą, daug komunikuojančių. Taigi, šį išgyvenimų rinkinį gali patirti tiek mokytojai, ugdantys bei mokantys mūsų vaikus, tiek ir gydytojai, slaugytojai, kiti specialistai. 

Todėl, darbo ir organizaciniai veiksniai, tokie kaip darbo krūvis, atostogų trukmė, atlygis už darbą ir jo įvertinimas, įstaigos psichologinis klimatas bei kiti, gali būti tampriai susiję su šių darbuotojų savijauta ir darbo kokybiškumu. Žvelgiant iš perdegimo prevencijos perspektyvos požiūrio, lėšų taupymas siekiant šių specialistų efektyvumo gali būti susijęs su nepageidaujamu, ilgalaikes pasekmes turinčiu, jų asmeniniu, o taip pat ir organizaciniu rezultatu.

Be to, vargu ar mes patys norime, kad mūsų vaikus mokytų per kelias mokyklas besiblaškantis mokytojas, ar kad mums gydymą skirtų keliose darbovietėse dirbantis pervargęs gydytojas, o operuotų iš nuovargio virpantis chirurgas. Galime sakyti, jog dauguma specialistų  tikrai ne tokie. Taip, kol kas labiau kalbame apie riziką, apie grėsmes šių žmonių fizinei ir psichologinei sveikatai, jų gerovei. Išsamesnei situacijos Lietuvos įstaigose analizei yra reikalingi papildomi tyrimai.

Vis tik, gali būti naudinga periodiškai iš naujo apmąstyti gydytojų, mokytojų, psichologų, kitų kas dieną su mumis (žmonėmis) dirbančių specialistų darbo vertinimo, atlygio sistemų tinkamumą, naudojamų jų motyvavimo, skatinimo metodų veiksmingumą. Sakysite, ar šiems specialistams nepadidinus atlyginimų ar naujoviškai nepaskatinus jie būtinai perdegs? Ne, tikrai ne būtinai. Tačiau, jie gali emigruoti, ar patys prarasti sveikatą. Stipriausiems,  gal būt, nieko neatsitiks. 

Vis gi, svarbu pripažinti – perdegimas egzistuoja ne tik užsienyje, bet Lietuvoje. Tai rodo specialistų straipsniai, komentarai. Apie problemos egzistavimą taip pat verčia susimąstyti atlikti tyrimai bei pačių mokytojų ar gydytojų pasisakymai spaudoje. Tad gal būt jau dabar yra reikalingi teigiami pokyčiai, mažinantys šių specialistų perdegimo riziką?

Ką galime padaryti, kad gydytojai, slaugytojai, o taip pat – mokytojai, vadovai, kiti su žmonėmis dirbantys darbuotojai, neperdegtų? Kaip minėta anksčiau, rizika priklauso nuo darbo specifikos, ypač – nuo nuolatinio intensyvaus komunikavimo ir nuolatinės emocinės įtampos. Taip pat randama įrodymų, kad greičiau perdega  tam tikru asmenybės tipu (pvz.: P. J. Mazur, M. D. Lynch, 1989) ar kitomis asmeninėmis savybėmis pasižymintys darbuotojai. Tačiau, gal net ne mažiau yra svarbi  bendradarbių, vadovybės laiku teikiama emocinė ir kita būtinoji parama, bei daugelis kitų organizacinių veiksnių.

Taigi, ne visuomet yra svarbus tik materialinis atlyginimas už darbą. Siekiant, kad emocinę įtampą patiriantys specialistai (o taip pat – kiti darbuotojai) išliktų darbingais ir dirbtų efektyviai, gali būti ne mažiau svarbu užtikrinti tinkamą darbo  organizavimą, efektyviai vadovauti, vertinti darbuotojų darbo atlikimo kokybę, suteikti konstruktyvų grįžtamąjį ryšį ir tinkamai atlyginti už darbą, valdyti konfliktus ir palaikyti gerus santykius tarp kolegų, laiku suteikti reikiamą pagalbą bei kontroliuoti įtampos ar streso lygmenį, kylantį dėl kitų organizacinių veiksnių. Analizuojant įstaigos psichologinį klimatą, darbuotojų darbe patiriamo streso lygio ir perdegimo reikšmę jų darbo bei organizacijos veiklos efektyvumui, galima į pagalbą pasitelkti  organizacijų psichologus. Šie specialistai taip pat gali būti naudingi šalinant tyrimais nustatytas grėsmes, kuriant ir vykdant profesinio perdegimo prevencijos programas organizacijose.

 Parengė psichologė Lijana Vaitkūnienėcropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpgpsichologas.biz©

Tekstą kopijuoti ar publikuoti galima tik gavus autoriaus leidimą

Šį tekstą taip pat skaito lrytas.lt skaitytojai 

https://www.facebook.com/psibrizas/| FB Psichologinis Brizas – straipsniai, kita informacija

psi-v-skelb1

Naudota literatūra

  • J. Carod-Artal, C. Vázquez-Cabrera (2013). Burnout Syndrome in an International Setting. In S. Bährer-Kohler (ed.), Burnout for Experts: Prevention in the Context of Living and Working (pp. 15-35). New York: Springer Science +Business Media;
  • Korczak, C. Kister, B. Huber (2010). Differentialdiagnostik des Burnout-Syndroms. HTA-Bericht 105 (in German). Deutsches Institut für Medizinische Dokumentation und Information (DIMDI), Cologne;
  • Ch. Maslach, S. E. Jackson (1984). Burnout in Organizational Settings. Applied Social Psychology Annual, 5, 133- 153, Beverly Hills, CA: Sage;
  • P. J. Mazur, M. D. Lynch (1989). Differential impact of administrative, organizational, and personality factors on teacher burnout. Teaching and Teacher Education, 5 (4), 337–353.

cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpgpsichologas.biz© – psichologo paslaugos organizacijoms, verslui ir individualios konsultacijos

 PAKLAUSTI

Skaityti daugiau 

https://www.facebook.com/psibrizas/| pamėgti ir gauti naujienas

Jeigu manote, kad straipsnis yra aktualus ir Jums patiko – kviečiu pamėgti facebook Psichologinio Brizo puslapį ir pirmiems pamatyti naujus straipsnius, kitus skelbimus.

Ačiū, kad esate su mumis!

cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpg psichologas.biz©

Turėkime drąsos eiti savo pasirinktu keliu, o ne bėgti iš paskos!

Copyright 2015-2016 psichologas.biz© Visos teisės saugomos.

 

ppbiz-grupe

 

Būti mokytoju ir išlikti savimi

https://www.facebook.com/psibrizas/

Nuotrauka iš www.thetwocities.com

—- Būti mokytoju ir išlikti savimi —-

Ar lengva būti mokytoju ir tuo pačiu išlikti savimi? Susimąstyti apie tai ir parašyti straipsnį mane paskatino neseniai  Lietuvoje vykę mokytojų streikai ir girdėti atsiliepimai į streikavusiųjų reikalavimus.

Anot skeptikų, mokytojų streikai yra nepagrįsti. Juk mokinių skaičius mažėja, tad ir mokytojų reikia mažiau. Taip pat buvo lyginami mokytojų atlyginimai su kitų profesijų atstovų atlyginimais ir nutariama – mokytojai uždirba neblogai, jei tik netingi pasijudinti. Suprask, mokytojas, besiblaškantis po kelias mokyklas tam, kad susirinktų bent kiek oresnį atlyginimą, šiandieną gali būti laikomas norma. Tačiau, rašysiu  ne apie mokytojų streikus ar jų atlyginimus. Taip pat ir ne apie mokytojo specialybės prestižą.

Norėčiau šį kartą atkreipti dėmesį į darbuotojus, dirbančius mums ir su mumis, tai yra su kitais žmonėmis. Kviečiu susimąstyti apie grėsmes psichologinei būklei tų žmonių, kurie kas dieną, bendraudami savo darbe, lyg atiduoda mums dalelę savęs. Tą dalelę mes tarsi pasiimame, nešamės namo ar į savo darbus, kažkiek lyg pasiliekame sau, o kažkiek atiduodame kitiems ir taip dalinamės tuo, ką mums davė šis bendravimas.

Tik ar visuomet atiduodame ir gauname pozityvius dalykus? Prisiminkime, kaip su aplinkiniais dalinamės savo nuotaika, emocijomis ir tuomet, kai negalime pamiršti gana trumpų nemalonių savo gyvenimo epizodų, tokių kaip nepagarbaus mus aptarnavusios pardavėjos ar ką tik apšaukusios troleibuso vairuotojos elgesio. O mokytojai? Juk su jais mes, mūsų vaikai, neretai praleidžiame daugiau laiko nei pavyzdžiui troleibuse. Vadinasi, mes taip pat dalijamės su jais savo emocijomis, nuotaikomis, o jie savo savijauta dalijasi su mumis. 

Ar mes, visuomenė, susimąstome, kokį emocinį krūvį kas dieną patiria mokytojas? Juk jį lydi nuolatinis triukšmas, didžiulė atsakomybė, o kasdieninis bendravimas su daugybe žmonių – vaikų, jų tėvų, mokytojų, specialistų, kolegų, administracijos ir kitų – ne visuomet būna lengvas. Ar pagalvojame, dėl kokių priežasčių mūsų pažįstamas mokytojas pasikeitė kaip žmogus, kodėl jis tapo nepakančiu, o kartais – piktu? Gal čia taip pat yra svarbios anksčiau minėtos priežastys, o dar – nuovargis, gana prastas jo darbo įvertinimas (tame tarpe ir materialinis)? Ar gi mes, visuomenė, norime, kad mūsų vaikus mokytų mokytojas, kuris savo pareigas atliktų tik kaip bedvasis mechanizmas? Ar norime, kad mokytoju būtų  darbuotojas, iš anksto negatyviai nusistatęs prieš mokinius, tėvus ir kolegas, darbo pabaigos belaukiantis mūsų vaikų ugdytojas ir auklėtojas? 

Ar lengva būti mokytoju ir tuo pačiu išlikti savimi? Manysiu, kad klausiu  ne veltui, jei bent keletas žmonių perskaitę susimąstys apie mokytojų darbo sunkumus. Gal būt streikuojant reikia akcentuoti ne vien tik materialinę pusę, geresnių darbo ir mokymo sąlygų poreikį? Nejau nėra svarbi mokytojo kaip žmogaus ir specialisto emocinė būklė, jo psichologinė gerovė? Norisi tikėti, kad mūsų visuomenėje mokytojų, ugdančių ir auklėjančių mūsų ateitį – vaikus, darbas keliose darbovietėse bandant užsidirbti išgyvenimui nepaisant pervargimo, rečiau bus laikomas norma. Gal ir patys mokytojai, jų bendradarbiai, artimieji, dažniau atkreips dėmesį į savo ir aplinkinių psichologinę būklę, dažniau pasiūlys savo pagalbą ar, esant poreikiui, drąsiau rekomenduos kreiptis profesionalios pagalbos. Gal būt tai padės mokytojui, bendradarbiui, šeimos nariui išlikti ne tik geru specialistu, bet ir žmogumi, išlikti pačiu Savimi.

Būti mokytoju ir išlikti savimi – tai lyg kvietimas mokytojams ir mums visiems labiau rūpintis savo ir aplinkinių  psichologine savijauta ir dvasine gerove. O gal taip pat tai straipsnis apie būsimą straipsnį.

—- Lijana ———————————————

Psichologė Lijana Vaitkūnienė|   psichologas.biz© | FB Psichologinis Brizas

Tekstą kopijuoti ar publikuoti galima tik gavus autoriaus leidimą

Šį  tekstą taip pat skaito DELFI|Moteris
 http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=70881236

https://www.facebook.com/psibrizas/| pamėgti ir gauti naujienas

Skaityti toliau: Būti mokytoju ir išlikti savimi

Nenoriu į darbą!

Nenoriu į darbą! Straipsnių ciklas

ne-megstu-darbo-Ar matėte darbuotoją, kuris su žmonėmis dirba tarsi robotas? Ar matėte, kaip jis mechaniškai arba grubiai, su išankstine neigiama nuostata, aptarnauja klientus, o medicinos darbuotojas – pacientus? O gal matėte mokytoją, tokiu būdu bendraujantį su mokiniais, jų tėvais?

Kas šiems žmonėms galėjo atsitikti? Kviečiu pasvarstyti drauge su cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpg psichologas.biz© 

Būti mokytoju ir išlikti savimi

Komentuokite, dalinkitės savo mintimis – jos gali tapti naujo straipsnio dalimi!  PRISIJUNGTI


…apie profesinį pervargimą

Padėkite sau atrasti vidinę ramybę

Nakties brizas – atrasti ramybę

Perskaitėte straipsnius? Pakomentuokite!

Taip pat galite papasakoti, kodėl Jums norisi ar nesinori eiti į darbą ar pasiūlyti temą naujam straipsniui !brizas-uzrasas-min

grįžti į pagrindinį puslapį

Skaityti daugiau – PSICHOLOGINIS BRIZAS – 

 

cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpg   psichologas.biz©

Turėkime drąsos eiti savo pasirinktu keliu, o ne bėgti iš paskos!

Psichologo konsultacija

Copyright 2015-2016 psichologas.biz© Visos teisės saugomos.