Labas, kaip tu jautiesi šiandien?

https://www.facebook.com/psibrizas/

Pamatyk  naujus įrašus pirmas 

Labas, kaip tu jautiesi šiandien? 

Mintys apie vaikų emocijų pažinimo ir tinkamos jų raiškos svarbą

Galima pastebėti, kad šio laikmečio vaikams neretai yra itin sunku atpažinti ir įvardinti savo ar kito žmogaus emocijas, suprasti kaip jaučiasi jis pats ar kitas žmogus, bei atitinkamai reaguoti. Argi šie gebėjimai yra mažiau svarbūs nei vaiko gebėjimas perskaityti tekstą, rašyti be klaidų, mokėti sudėtį, atimtį ir t.t.?

Šie klausimai kyla pamačius, kokios gali būti skurdžios vaikų žinios apie emocijas, kokie gali būti menki jų bendravimo įgūdžiai.  Galima pastebėti, jog neretai vaikai geba atpažinti ir įvardyti tik tokias žmogaus emocijas kaip „linksmas, nelinksmas ir dar kažkoks per vidurį, kai burna būna tiesi“ ar panašias.  Deja, toks žinių apie emocijas lygmuo gali būti būdingas ne vien tik patiems mažiausiems. Neretai, taip pasakoja ir trečios – ketvirtos klasės moksleiviai ar dar vyresni vaikai… Tuomet susimąstai ne vien tik apie konkretų vaiką, jo psichologinę gerovę, bet taip pat ir apie emocinę būklę, vyrausiančias elgesio normas visoje mūsų ateities visuomenėje.. Juk joje gyvens tie patys mūsų pačių vaikai, anūkai…

Sakysite, o ką tai turi bendro? Pamėginsiu trumpai papasakoti. Vis dažniau pastebime, kad vaikai savo emocijas išreiškia tik tuomet, kai jau pradeda pykti. Iš pradžių tai gali pasireikšti verkimu, nuo bejėgiško iki mūsų vadinamo isterišku, arba kitokiu elgesiu (trepsėjimu, mamos skverno tampymu ir pan.) bandant atkreipti dėmesį. Kodėl vaikas taip elgiasi?

Kartais jis gali bandyti atkreipti mūsų dėmesį tam, kad kažką parodyti ar pasidžiaugti, pasigirti savo sėkme. Kartais, jis gali siekti suaugusiojo dėmesį tam, kad sulauktų jo pagalbos, palaikymo, patarimo kaip jam elgtis šiame, dar menkai pažįstame pasaulyje, kaip tinkamai išreikšti save.

Deja, ne visuomet mes tai pastebime ir padedame, konstruktyviai pamokome, paaiškiname, parodome. Ne visuomet vaikų paklausiame „labas, kaip tu jautiesi šiandien?“ ir ne visuomet išklausome jų atsakymo. Vietoje to, būna, subarame, aprėkiame, kaltiname, baudžiame… arba, tiesiog nepastebime. Nes neturime laiko, nes ir mus taip augino (o mes užaugome štai kokie puikūs), nes mes tik taip mokame bei nežinome kaip dar galima kitaip, nes…

https://www.facebook.com/psibrizas/

Kai vaikas nepažįsta ir nesuvokia savo ir/ar kito emocijų, kai nemoka tinkamu būdu jų išreikšti, kai užgniaužtos emocijos tampa neviltimi ir pykčiu, kai šis pereina į agresiją, kai agresija jau vaiko išliejama į aplinką, kai jis (ji) tyčiojasi iš kitų, akivaizdžiai nepaklūsta mokytojų nurodymams ir taisyklėms mokykloje, kai spiria, meta daiktus, stumdo kitus, gnybia, kanda, muša… arba, kai jis panašiais būdais žaloja save… mes susimąstome kažkas su vaiku negerai, reikėtų jį „pataisyti. Gal būt reikėtų nuvesti jį pas psichologą?“

Mielieji, atveskite, nuveskite, nukreipkite, pasiūlykite, ateikite. Ateikite ir patys, pasidalykite savo įžvalgomis, o gal ir pasitarkite. Džiugu matyti mokytojus bei tėvus, kurie supranta, jog reikia pagalbos, kurie ateina. 

Emocijų pažinimo valandėlės akimirkos. Vaikų piešiniai tema "mano draugo nuotaika"
Emocijų pažinimo valandėlės akimirkos. Vaikų piešiniai tema „mano draugo nuotaika“

Žinoma, psichologas vaikų „netaisys“, tačiau, jis padės Jums ir vaikui einant tuo nelengvu, bet taip reikalingu teigiamų pokyčių keliu ir tai darys eidamas šalia, greta, Jus palaikydamas, padėdamas rasti tinkamą kryptį…

Šį tekstą norėčiau pabaigti kažkuo panašiu į priešrinkiminius lozungus (nors, rinkimuose aš nedalyvauju). Tai galėtų skambėti panašiai taip:

– Kiekvienai šeimai bent po pusvalandį laiko tam, kad suspėtų užduoti klausimą „kaip tu jautiesi šiandien“, o taip pat – laiko vaikams apkabinti ir išklausyti;

– Kiekvienai ugdymo įstaigai po psichologą. Siekis – po  psichologą, priimtą dirbti ne tik „viena koja“, bet ir vadinamu „pilnu krūviu“ tam, kad jis (ji) galėtų skirti pakankamai laiko ir dėmesio problemų sprendimui. Tai yra,  po specialistą, galintį ir spėjantį ne vien tik ekstra pagalbos poreikius tenkinti ir ekstra bėdas spręsti. Juk vaikų, jų tėvų, pedagogų psichologinis švietimas, psichologinių problemų prevencija, darbas su problema kol dar ji nėra tokia didelė  ir visiems „badanti akis“, yra ne mažiau svarbus ir reikalingas;

– Kiekvienam iš mūsų – sąmoningumo, kantrybės ir didžiulės meilės vaikams.

Viliuosi, kad šis tekstas bent keletui skaitytojų padės atrasti kažką naujo (arba, žinomo, bet gerai pamiršto „seno“) – ką galima būtų padaryti dar prieš  tai, kai vaikų emocijos ims lietis per kraštus kaip pyktis ar agresija, o taip atsitikus – gal būt lengviau rasti būdus tai situacijai pakeisti.

Su geriausiais linkėjimais,

psichologė Lijana Vaitkūnienė|cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpgpsichologas.biz©|Psichologinis Brizas [FB]

Tekstą kopijuoti ar publikuoti galima tik gavus autoriaus leidimą
Straipsnis taip pat skaitomas: 15min.lt/ji24
http://www.15min.lt/ji24/straipsnis/vaikai/situacija-vaikas-savo-emocijas-isreiskia-pykciu-konsultuoja-psichologe-551-693191
Skaityti daugiau 
Patiko straipsnis ar norite išsakyti kitokią nuomonę? Spauskite šią nuorodą. Čia bus patogu pamėgti|dalintis|komentuoti|sekti naujus įrašus 

Jeigu perskaitytas straipsnis ar informacija Jums buvo įdomi, svarbi –  kviečiu prisijungti prie facebook Psichologinio Brizo puslapio ir jį „pamėgti“. Tai suteiks galimybę pirmiesiems pamatyti naujus straipsnius ar kitą informaciją.

Ačiū, kad esate su mumis!

 cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpgpsichologas.biz©

Turėkime drąsos eiti savo pasirinktu keliu, o ne bėgti iš paskos!

 GRĮŽTI Į PAGRINDINĮ PUSLAPĮ
Copyright 2015-2016 psichologas.biz© Visos teisės saugomos.

…apie išsiskyrimo, praradimo, atstūmimo skausmą …

Ar gali būti, kad Jums tikrai skauda širdį?

Lijana Vaitkūnienė| psichologas.biz|https://www.facebook.com/psibrizas/Psichologinis Brizas 

nuotrauka iš extramagazin.ba

Psichologai jau seniai pastebėjo, kad žmonėms yra itin svarbu palaikyti socialinius ryšius, tokius kaip draugystės, meilės, artimos giminystės. Šie ir panašūs žmogaus poreikiai jam gali tapti vienais svarbiausių. Todėl mokslininkai nuolat analizuoja dėl kokių priežasčių žmonėms yra taip svarbu palaikyti artimus tarpusavio ryšius, kaip juos užmegzti, išlaikyti. Tačiau taip pat yra įdomu, kodėl šiuos ryšius praradus žmogus jaučiasi lyg skaudėtų širdį? O kaip paaiškinti agresiją, kartais patiriamą po tarpusavio santykių iširimo?

Priežasčių (kaip ir atsakymų į klausimus) gali būti daug ir įvairių. Visų jų čia neapžvelgsime, tačiau tam tikrus atsakymus į šiuos klausimus galima rasti analizuojant įdomius mokslininkų tyrimus apie vadinamojo „socialinio skausmo“ ryšį su fiziniu skausmu.

Dėl kokių priežasčių žmonėms yra itin svarbu palaikyti socialinius ryšius, tokius kaip draugystės, meilės, artimos giminystės?

Žmogaus ankstyvosios (kūdikystės, vaikystės) tarpasmeninių santykių patirties svarbą gana plačiai aptaria psichologijos teoretikai bei praktikai. Pastebėta, kad ankstyvosios patirtys yra svarbios formuojantis asmens savęs bei santykių su kitais žmonėmis supratimui, lūkesčiams dėl šių santykių, o  vėliau  ir jo naudojamiems elgesio modeliams. Tyrimais nustatoma, kaip šios patirtys atsispindi įvairiose asmens gyvenimo srityse – draugystės, santykių su romantiniais partneriais, vaikais, bendradarbiais, pavaldiniais bei daugelyje kitų.

Artimų ir patikimų tarpusavio ryšių svarba žmonėms bene plačiausiai  yra aptariama prieraišumo teorijos rėmuose. Anot šios teorijos  pradininko John Bowlby, jau kūdikystėje žmogus visomis jam prieinamomis priemonėmis (mimika, judesiai, garsai, šypsena) siekia ryšio su sau artimu suaugusiuoju (dažniausiai motina), nes jo emocinei bei socialinei raidai yra būtinas saugus bei patikimas ryšys su bent vienu iš jį globojančių suaugusiųjų asmenų. Atsižvelgiant į vaiko santykių su suaugusiuoju patirtis, pamažu formuojasi jo prieraišumo stilius, turintis įtakos tolimesniam vaiko elgesiui bei jo asmenybės raidai. Šiame tekste prieraišumo teorijos plačiau neaptarsime (yra nemažai mokslinės ir populiariosios literatūros). Čia šiek tiek plačiau pristatysime pastaruoju metu literatūroje bei tyrimuose aptariamą įdomų požiūrį į tarpusavio santykius per evoliucijos bei žmogaus raidos ypatumų prizmę.

Manoma, jog evoliucijos bei žmogaus raidos ypatumai, jų sąveika, gali būti svarbūs analizuojant fizinio skausmo (physical pain) ir socialinio skausmo (social pain) ryšį. Socialinis skausmas gali būti suprantamas kaip skausmingi jausmai ar potyriai po socialinio  atstūmimo ar socialinio praradimo (Panksepp, J., 1998; Eisenberger, N.I., Lieberman, M.D., 2005). Taigi, vadinamąjį socialinį skausmą galime patirti kai išsiskiriame su romantiniu partneriu (pvz.: kai partneris palieka, atstumia), kai prarandame artimą draugą, giminaitį (pvz.: kai rimtai susipykstame ir netikime, jog dar susitaikysime) ar kai esame nepriimami/atstumiami žmonių grupės ir panašiose situacijose.

Žinome, kad žmogaus vaikas bręsta ilgai, todėl yra reikalinga pastovi ir ilgalaikė socialinė globa, t.y. vaiką ne vienerius metus turi globoti bei prižiūrėti jo artimieji ar kiti socialiai svarbūs asmenys. Mokslininkų teigimu, dėl tokio ilgalaikio žmogaus vaiko socialinės priežiūros poreikio, pastarajam būtų itin žalinga patirti socialinę atskirtį. Kitaip sakant, praradęs artimus ryšius kūdikis gali tiesiog žūti. Tai galėjo turėti reikšmės formuojantis mums, žmonėms, būdingai „sistemai“, kurią gal būt galima būtų pavadinti „sistema, padedančia sėkmingai užauginti gyvą žmogų“ (kai socialinis prieraišumas apsaugo nuo socialinio atskyrimo ir taip padeda išlikti). Prielaidų yra įvairių, o čia yra pateikiama tik viena iš jų.

Taigi, ką mes patiriame praradę draugystės, meilės, artimos giminystės ryšius? Kodėl tuomet jaučiamės taip, lyg skaudėtų širdį?

Anksčiau aprašytos „žmogų padedančios užauginti sistemos“ sėkmingo veikimo pagrindu galėjo būti jos „pasirinktas ir pasiskolintas“ skausmo signalas, t.y. tas pats signalas, kuris jau buvo naudojamas „fizinio skausmo patyrimo sistemoje“. Dėl šios priežasties galėjo atsitikti, kad asmens socialinis nepriėmimas, jo atstūmimas, atskirtis (žmogaus – nuo kitų artimų žmonių) ar patiriamas socialinis praradimas (romantinio partnerio, kito artimo žmogaus) galėjo būti ir  neretai yra patiriami taip, kaip fizinis skausmas. Manoma, kad šios patirtys mums, žmonėms, gali būti bene pačios skausmingiausios. Tai mokslininkams padėjo iškelti hipotezę, kad fizinio skausmo ir „socialinio skausmo“ nervinis pagrindas (taigi, taip pat ir skausmo patyrimas) gali būti panašus arba toks pats.

Psichologai (G. Macdonald, MR. Leary, 2005) iškėlė hipotezę, kad socialinis nepriėmimas yra skausmingas dėl šio patyrimo sąsajos su fizinio skausmo sistema. Šie autoriai taip pat pristatė teoriją, jog fizinio ir socialinio skausmo panašumas galėjo išsivystyti evoliuciškai, kad padėtų socialiems gyvūnams tinkamai reaguoti į socialinės atskirties patyrimą. Nustatyta, jog žmonių dviejų skausmo tipų "bendrystė" atsiskleidžia per žmogaus mintis, emocijas ir elgesį. Gyvūnų (ne žmonių) tyrimai parodė, kad socialinį ir fiziologinį skausmą sieja tie patys fiziologiniai mechanizmai. Galiausiai, autoriai išnagrinėjo socialinio skausmo teorijos reikšmę socialinio nepriėmimo - agresijos kilimo ryšiui bei fizinio skausmo sutrikimams.
Nuotrauka iš bezboleznej.ru

Apie fizinio ir socialinio skausmo procesų panašumą byloja ir žmonių naudojama kalba, tokia kaip posakiai: „skaudūs jausmai“, „sudaužyta širdis“ ir panašūs. Tačiau, vien kalbos ypatumų analizės nepakanka šiai socialinio ir fizinio skausmo sutapimo hipotezei patvirtinti ar atmesti. Todėl mokslininkai, taikydami įvairius metodus (elgsenos, genetinius, neurovizualinius) tyrė ar socialinio skausmo patirtis aktyvuoja neuronų sritis, kurios paprastai yra susiję su fizinio skausmo patirtimis.

Socialinis (nepriėmimo, svarbaus ryšio praradimo) ir fizinis skausmai žmogaus smegenyse sukelia panašias reakcijas ir yra patiriami panašiai?

Mokslininkų teigimu, fizinio skausmo patyrimas gali būti skirstomas į komponentus, turinčius skirtingą pagrindą:  jutiminį (apima vietą, intensyvumą, trukmę) ir emocinį (apima nemalonius skausmo aspektus – nerimą, kančią ir panašius). Pavyzdys gali būti pasakymas „man yra kančia būti be tavęs“. Manoma, kad emocinis komponentas labiau yra atsakingas už fizinio skausmo lydimą neigiamą būseną ir skatina skausmą mažinantį elgesį. Taigi, emocijos (emocinis komponentas) gali būti labai svarbios socialinio skausmo suvokimui. Tuo tarpu pojūčiai (jutiminis, sensorinis skausmo komponentas) gali būti susijęs su socialinį skausmą lydinčiais somatiniais nusiskundimais, su konkretesniu skausmo patyrimu suvokiant jį kaip fizinį skausmą, kai nusakoma vieta, intensyvumas ar trukmė. Pavyzdys gali būti pasakymas „visą naktį man skaudėjo širdį“.

Kaip gi buvo nustatytas žmogaus fizinio ir socialinio skausmo patyrimo panašumas?

Keletas mokslininkų (E. Kross, M. G. Berman, W.Mischel, E. E. Smith, T. D. Wagerd, 2011) atliko funkcinio magnetinio rezonanso tyrimus žmonėms, kurie neseniai patyrė nepageidaujamą santykių nutrūkimą. Buvo stebimos šių  žmonių smegenų reakcijos į stimulus bei analizuojami socialinio nepriėmimo ir fizinio skausmo patirčių panašumai. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad socialinis skausmas padidino aktyvumą tose smegenų srityse, kurios yra žinomos diagnozuojant fizinį skausmą (kai jo didėjimo prognozė yra net iki 88%). Autorių teigimu, tai rodo, kad socialinis nepriėmimas (kaip nepageidaujamas santykių nutrūkimas) ir fizinis skausmas abu yra ne tik kankinantys, bet ir yra panašiai patiriami.

Kitaip sakant, anot mokslininkų, gauti duomenys patvirtino idėją, kad socialinis nepriėmimas, atskirtis ar socialinis praradimas gali būti apibūdinami kaip „skausmingi“, nes šis patyrimas iš dalies gali būti priskiriamas su fiziniu skausmu susijusių neuronų sritims, jų aktyvumui. Atlikti žmogaus smegenų tyrimai (N. I. Eisenberger, 2012) taip pat patvirtino fizinio – socialinio skausmo „sutapimą“, t. y. tai, kad tiriamiesiems socialinio skausmo patyrimas sukelia neuronų aktyvumą srityse, taip pat dalyvaujančiose reguliuojant fizinį skausmą. Nors šiai  hipotezei galutinai patvirtinti dar yra būtini ateities tyrimai, vis tik, yra galima prielaida – praradę mylimąjį mes iš tiesų galime patirti ar patiriame skausmą, labai panašų į fizinį

Kuo tokie tyrimai yra naudingi?

Tokie tyrimų rezultatai yra įdomūs, o ar jie dar kažkuo gali būti naudingi? Manoma, kad taip. Tyrinėjant toliau, mokslininkams pavyko nustatyti, kad fiziniam skausmui jautresni asmenys, atrodo, taip pat yra jautresni ir socialinei atskirčiai (atstūmimui, vienatvei). Be to, veiksniai, kurie padidina arba sumažina vienos rūšies skausmo patirtį, manoma, panašiai veikia ir kitos rūšies skausmo patirtį (Eisenberger, 2012). Tai gali padėti mokslininkams nustatyti veiksmingus skausmo valdymo būdus.

nuotrauka iš enframed.files.wordpress.com

Taip pat svarbu, kad tyrėjai, analizuodami fizinį ar socialinį skausmą didinančius veiksnius, nagrinėjo ir šiuos skaudžius išgyvenimus mažinančius veiksnius. Rezultatai parodė, kad socialinės paramos ar palaikymo sąlygomis dalyviai pranešė apie jų patiriamą žymiai mažesnį skausmo lygį (Eisenberger, 2012). Taigi, ar gali būti,  kad socialinė parama, draugiškas palaikymas, yra ne tik simboliškai svarbus draugystės gestas ir iš tiesų gali būt skausmą mažinančiu veiksniu? Prielaidą, kad socialinis palaikymas (draugų, artimųjų, specialistų) gali sumažinti fizinį skausmą dėl socialinių praradimų dar reikia patvirtinti atliekant papildomus tyrimus. Tačiau yra žinoma, kad draugiškas palaikymas padeda įveikti stresą, atsistatyti po praradimų ar netekties. Taigi, aptartų tyrimų rezultatai gali padėti mums suvokti artimo žmogaus palaikymo bei tvirto socialinio ryšio su juo išlaikymo svarbą.

nuotrauka iš http://www.theholidayspot.com/friendship/

Kaip galima paaiškinti agresiją, kartais patiriamą po santykių iširimo?

Taip pat, tyrėjai pastebi keletą kitų fizinio – socialinio skausmo mechanizmo atitikimo pasekmių, kurias dar reikia detaliau ištirti. Pavyzdžiui, tam tikras, netinkamu laikomas, elgesys gali būti geriau suprantamas, kai jis analizuojamas kaip susijęs su šiuo fizinio – socialinio skausmo mechanizmo atitikimu ar yra aptariamas kaip šio atitikimo pasekmė.

Tokio elgesio pavyzdžiu gali būti elgesys, kai socialinio nepriėmimo (partnerio, ar grupės) patirtis ar patiriama atskirtis sukelia agresyvų žmogaus elgesį. Logiškai, agresija po nepriėmimo yra netinkamas elgesys, nes ji  nepadeda atkurti socialinių ryšių. Tačiau, jei šis elgesys yra interpretuojamas atsižvelgiant į fizinio – socialinio skausmo patyrimo sutapimą, jis atrodo prasmingesnis. Yra žinoma, kad juntama grėsmė ar fizinio skausmo patyrimas gali sukelti agresyvius veiksmus ir į tokį elgesį paprastai yra žiūrima kaip į prisitaikantį.

nuotrauka iš www.tutorialspoint.com

Jei asmuo yra ar jaučiasi fiziškai pažeistas/pažeidžiamas – jis gali gintis puolimu. Tuomet agresyvus atsakas į nepriėmimą gali būti kaip prisitaikymo prie fizinio skausmo produktas, kuris vėliau tapo socialinio skausmo sistemos komponentu. Kitaip tariant, nors agresyvus atsakas į nepriėmimą gali būti netinkamas siekiant atkurti socialinius ryšius, ši reakcija gali atspindėti asmens prisitaikymą po jo individualiai jaučiamo fizinio skausmo ar skausmingai patiriamos žalos (pagal Eisenberger, 2012).

Taigi, tyrimai neprieštarauja, kad romantinio partnerio ar kitų mums svarbių žmonių bei socialinių ryšių su jais praradimas, galėtų būti patiriamas taip pat, kaip ir fizinis skausmas (pvz.: širdies skausmas). Tuomet ir šį praradimą patyrusio žmogaus agresyvus elgesys  taip galėtų būti suprantamas kaip jo reakcija į fizinį skausmą.

Tikėtina, kad šioje srityje dar egzistuoja daug iki galo neatsakytų klausimų, todėl dar galime sulaukti naujų įdomių tyrimų ir naujų įdomių atradimų.

Parengė psichologė Lijana Vaitkūnienė|cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpg psichologas.biz ©

Patiko straipsnis ar norite išsakyti kitokią nuomonę? Spauskite šią nuorodą. Čia bus patogu pamėgti|dalintis|komentuoti|sekti naujus įrašus 

Straipsnį kopijuoti ar publikuoti galima tik gavus autoriaus leidimą

Aptariami tyrimai yra publikuojami PubMed: PMID:15740417; PMC3076808; PMC3273616

Skaityti toliau: …apie išsiskyrimo, praradimo, atstūmimo skausmą …