Noriu sėkmingo verslo

Noriu sėkmingo verslo! Arba apie tai, kodėl versle naudingiau elgtis etiškai

https://www.facebook.com/psibrizas/Lietuvoje jau dešimtmečiais stengiamės gerinti verslo aplinką, didinti verslo konkurencingumą, sumažinti nedarbą. Verslui reikia darbuotojų, darbuotojui - verslo, o Lietuvai - gyventojų.  Taip pat, pensininkams reikia pensijų, valstybei - mokesčių mokėtojų. Todėl bandome sustabdyti emigraciją, protų nutekėjimą bei sugrąžinti namo jau išvykusius. Šiems tikslams pasiekti liberalizuojame darbo kodeksą. Kuriame gerovę stengdamiesi puoselėti mūsų tradicijas, kultūrą, galiausiai - blaiviname tautą. Šiais ir kitais metodais kuriame visų trokštamą gerovę Lietuvoje. Gerovę verslui ir žmogui. Lyg ir viskas gerai. Tad, kodėl vis girdime, kad negerai? 
Foto iš @study.com

Ar žinote tą savijautą, kai atrodo, jog jau padarei viską ką reikėjo, bet rezultatas ne tas? Pavyzdžiui, mūsų keptas pyragas vis nepakankamai skanus, nors receptą gavome iš geriausio virtuvės šefo? Arba, didelės žuvies vis nepagauname, nors nusipirkome pačią brangiausią meškerę? O gal rūbas nepakankamai dailiai guli, nors jis buvo sukurtas garsiausio dizainerio ir pasiūtas puikiausio siuvėjo? Gal būt panašiai įvyko gerovės verslui bei žmogui kūrimo srityse? Tad kas gali būti tuo taip reikalingu prieskoniu, kurį pamirštame įmesti į bendrą mūsų visų sėkmės ir gerovės puodą?

Ieškant to „stebuklingo prieskonio“ siūlau išgirsti ir apmąstyti du žodžius – etika versle. Sakysite, oi ne, apie etiką lai kalba įvairūs filosofai, o verslas yra verslas? Juk mes turime dirbti sunkiai, kad gauti pelno ir išlikti? Taip, tiesa, dirbti turime. Verslininkui taip pat pinigai danguje neauga. Jis turi gerai apsvarstyti kur juos investuoti, kas duos grąžą.

Tiesa ir tai, kad dar gana neseniai, gal prieš kelis dešimtmečius, žodžiai – etika versle galėjo būti sunkiau suvokiamas derinys. Tačiau, šiandieną verslo etikos teorijos yra skelbiamos prestižiniuose  verslo žurnaluose (tokiuose kaip Journal of Business Ethics, Journal of Macromarketing, Journal of Marketing, Journal of the Academy of Marketing Science, Journal of Business Research and Industrial Marketing Management). Šiandieną etika tapo tikrai svarbiu verslo sėkmės ar nesėkmės analizės ir vertinimo aspektu. Vadinasi, šis požiūris gali padėti atrasti naujus strateginius kelius bene kiekvieno verslo savininkui, valdytojui ar atstovui. Tad ką mums gali suteikti etika versle?

Kodėl pasaulio verslas vis dažniau atsigręžia į etiką?

Šiandieniniame besikeičiančiame konkurencinės kovos ir išlikimo pasaulyje rinkos formuotojai, žiniasklaidos atstovai, finansininkai, pardavėjai, marketingo, kitų sričių specialistai bei vadovai, priimdami kasdieninius sprendimus nuolatos balansuoja tarp etikos iššūkių ir verslo galimybių. Išlikti moraliam, etiškam ir gal būt prarasti verslo galimybes? Pelną matau šiandien rytoj, o etika? Ar ji man „atsipirks“, duos ilgalaikės naudos, ar tai tik gražūs žodžiai lydimi finansinių nuostolių? Iš kitos pusės, šiame procese taip pat dalyvauja vartotojai, paslaugų gavėjai, galiausiai – tų pačių įmonių darbuotojai, esami ar būsimi jų verslo partneriai, investuotojai. Taigi, norime to ar nenorime, bet nuolatos mes susiduriame su etikos versle klausimais. Todėl nestebina ir mokslinių tyrimų (tokių kaip atlikti S. J. Vitell, E. Ramos, C.M. Nishihara ir kitų) rezultatai – etikos vaidmuo svarbus bet kurios organizacijos sėkmei ar nesėkmei.

Floridos Tarptautinio Universiteto profesoriai J. Tsalikis ir B. Seaton pastebėjo, kad jau 2003 metais JAV verslo leidinių antraštėse puikavosi įvairūs etikos straipsniai. Tuo pačiu, visuomenėje vis aiškiau buvo suvokiama – etikos versle nepaisymo pasekmės bus susijusios su nuostoliais ir praradimais darbuotojų, investuotojų. Taip pat gali kilti problemos, susijusios su vartotojų pasitikėjimo praradimais. Vadinasi, etikos nepaisymas (o ne priešingai) gali būti potencialiai žalingas verslui! Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir galimą vartotojų pasitikėjimo praradimo žalą visai Amerikos ekonomikai buvo nutarta stebėti vartotojų nuotaikų kaitą, ją matuojant vadinamuoju Verslo Etikos indeksu (Business Ethics Index). Vadinasi, buvo viešai pripažinta galima etiškų sprendimų nauda bei neetiškų žala Amerikos ekonomikai ir buvo siekiama tai kontroliuoti.

Apie etikos versle svarbą taip pat prabilo lyderystės profesionalai. „Etika tapo organizaciniu prioritetu“, – sakė Steve Brimmer, – pastorius ir pripažintas organizacinės lyderystės profesionalas, įgijęs strateginės lyderystės daktaro laipsnį Regent universitete. Jis akcentavo, kad 21-ajame amžiuje etika jau nėra nei prabanga, nei pasirinkimas. S. Brimmer šiandienos lyderiams padeda mąstyti strategiškai, kūrybiškai ir prognozuoti  tai,  kas gali atsitikti, dar prieš tai atsitinkant bei rasti naujų, sėkmingo verslo įsitvirtinimo galimybių. Taigi, jo požiūris mums gali būti svarbus ir naudingas. Kiti tyrėjai (pavyzdžiui Scott John Vitell su bendraautoriais) taip pat pastebi, kad dabartinėje verslo valdymo praktikoje kiekvienas iš etinių svarstymų priimant sprendimus tampa svarbiais praktiniais pasirinkimais. Šie pasirinkimai gali turėti realų poveikį verslo sėkmei.

Kaip vadovai  suvokia galimą etiško elgesio naudą ar žalą?

Šis klausimas itin aktualus šiandien, kontekste nesustabdomos protų emigracijos, mažėjančios kvalifikuotos darbo jėgos pasiūlos ir bandymų gerinti sąlygas verslui. To pačiu didėja visuomenės nepakantumas egoistiškiems ar neatsakingiems, menkai pagrįstiems veiksmams ar sprendimams. Emigruojantys asmenys šį savo sprendimą  priima ne vien tik dėl atlygio skirtumų. Sakoma, jog jiems ne mažiau yra svarbus darbdavio požiūris į darbuotoją, kaip į žmogų. Vadinasi, šioje srityje jie taip pat pastebi skirtumus.

Kalbant apie vadovus, jų požiūrį į etikos svarbą priimant verslo sprendimus, taip pat gali būti stebimi skirtumai. Vieniems, etikos aukštumų itin siekiantiems, neetiškas jų pačių ar jiems pavaldžių darbuotojų elgesys būtų sunkiai suprantamas. Vaizdžiai kalbant, jie tokius asmenis verčiau sutiktų palaiminti ir paleisti toliau laimės ieškoti nei įdarbinti. Tuo tarpu kitiems, atrodo, lyg svarbiau būtų sėkmingai užmaskuoti savo prastus rezultatus ar tariamai pagerinti akis badančią „apatinę eilutę“. Lyg pastariesiems etika, sąžiningumas, įsipareigojimas bei kitos vertybės visai nei motais. Tuomet gali būti pasitelkiama informacijos slėpimo taktika ir toleruojamas netinkamas elgesys, teisinant jį kaip „tikrai ne nelegalų“.

Gal būt, vienas kitas vadovas taip elgiasi dėl nežinojimo ar dėl kitų jam svarbių priežasčių, iš tiesų nuoširdžiai tikėdamas savo neetiško pasirinkimo tinkamumu. Vis tik, jei pažvelgus kiek aštriau, yra tikėtina, jog dalis vadovų tiesiog nori parodyti fiktyviai gerus rezultatus, o tiksliau – gražius skaičius, turinčius lyg ir įrodyti tariamą jų pačių darbo rezultatyvumą. Tačiau, taip dirbantys vadovai organizacijai ar įstaigai realios naudos neatneša. Jie tik sukuria klimatą, kurį galima pavadinti „visa graužiančiu“.

Žinoma, yra kita dalis vadovų. Pastarieji sprendimų priėmime vadovaujasi žiniomis, praktika, logika, kitomis svarbiomis aplinkybėmis, nepamiršdami ir etikos aspektų, ir galimų susijusių pasekmių. Taigi vadovai, vieni daugiau kiti mažiau, suvokia etikos versle prasmę ir naudą. Šiuo suvokimu jie vadovaujasi priimdami verslo sprendimus. Atitinkamai, jų sprendimų  nauda organizacijai gali būti skirtinga. Tad kuo naudinga etika versle?

 Kokia etiško elgesio nauda organizacijai ir verslo sėkmei?

Organizacijos etinių vertybių svarba daugelyje skirtingų situacijų yra nustatoma moksliniais tyrimais (pavyzdžiui, atliktais Hunt, Vitell, Davis, Morris, Sherman ir daugelio kitų tyrėjų). Randama įrodymų, kad organizacijos elgesio etiškumas atsakingiems asmenims priimant ir įgyvendinant personalo valdymo bei veiklos vykdymo sprendimus, yra susijęs su jos rezultatais. Čia taip pat svarbus organizacijos klimato ir kultūros etiškumas, socialinis atsakingumas. Kaip tai duoda naudą? bizverslui3-

Šie organizacijos rezultatai jos viduje gali būti stebimi per darbuotojų pasitenkinimą darbu, jų įsipareigojimą organizacijai, lojalumą. Taip pat pastebima, kad labiau savo darbu patenkinti žmonės paprastai yra linkę darbe stengtis labiau. Be to, darbuotojų įsipareigojimo organizacijai tyrimuose nustatoma – didesnis organizacinis įsipareigojimas gali būti susijęs su geresniu darbuotojų prisitaikymu darbe, didesniu jų pasitenkinimu darbu ir geresniu paties darbo atlikimu, o taip pat – su darbuotojų pravaikštų bei jų kaitos mažėjimu. Galiausiai, išorėje, organizacijos elgsenos, jos klimato,  kultūros, veiklos etikos klausimai gali būti susiję su klientų ir vartotojų pasitikėjimo didėjimu ar mažėjimu bei su investuotojų lojalumu.

Tuo tarpu silpna organizacinė etika bei prastas darbuotojų įsipareigojimas, manoma, gali skatinti personalo ir kitų procesų sutrikimus organizacijoje. Tuomet verslo savininkai, vadovai stebi sunkumus siekiant numatytų tikslų, girdi apie prastėjantį organizacijos įvaizdį, silpnėjantį pasitikėjimą ja. Neretai, yra metami dideli ištekliai ieškant priežasčių. Deja, ne visuomet pavyksta jas sėkmingai nustatyti ir pašalinti. Taip pat tikėtina, kad etinių klausimų nepaisymo nuostoliai bus stebimi per organizacijos klientų, darbuotojų, galiausiai – investuotojų ir vartotojų pasitikėjimo praradimą.

Vadinasi, kiekvienoje organizacijoje turėtų būti naudinga puoselėti etišką klimatą, formuoti etišką organizacinę kultūrą, skatinantį pozityvius vidinius procesus (tokius kaip pasitenkinimas darbu, įsipareigojimas, darbuotojų pastangos, kaitos bei pravaikštų mažinimas ir kiti). Etiškas organizacijos, jos narių elgesys, manoma, šį pasitikėjimą skatintų. Vadinasi, etikos versle paisymas gali padėti jam vystytis, įgyti ar atgauti klientų bei vartotojų pasitikėjimą, pasiekti darbuotojų pasitenkinimą, lojalumą, geresnį darbo našumą, na ir galiausiai – gauti didesnį pelną.

Kaip pasiekti etiško elgesio organizacijoje?bizverslui3-

Jeigu pritariame, kad etika versle yra naudinga, kaip toliau elgtis ir ką daryti? Koks elgesys ar sprendimas bus etiškas, o koks jau nebe? Nuo ko pradėti?

Ieškantys papildomos informacijos atras straipsnių apie etikos teorijas ar patarimų kaip jas taikyti. Taip pat verslo literatūroje ar spaudoje yra rašoma apie organizacijos kultūrą. Viename straipsnyje visko nesurašysi, tačiau, pavyzdžiui, Rushworth M.  Kidder akcentuoja vertybėmis pagrįstos organizacijos kultūros svarbą. Tokią kultūrą sukurti ir ją puoselėti yra nemenkas darbas. Etiško elgesio įpročiai neatsiranda per dieną ar kelias, tačiau, manoma, rezultatas atsiperka.

Iš pradžių gali būti naudinga organizacinės kultūros ir klimato analizė, problemų identifikavimas, reikalingų priemonių numatymas bei etiškos kultūros diegimas organizacijoje. Tai darant naudinga būtų vadovautis mokslinių tyrimų rezultatais, pasitelkti specialistų pagalbą. Bet kuriuo atveju, puoselėjant verslo aplinką svarbu atsižvelgiant į tai, kad žmonės darbe praleidžia didelę savo laiko dalį. Be to, dažniausiai laikomasi požiūrio, kad etinės vertybės žmonėms yra reikalingos visuose organizacijos lygmenyse. Pavyzdžių pateikia Pasaulinis Etikos institutas (Institute for Global Ethics), kurio steigėjas ir prezidentas yra Rushworth M. Kidder. Jis tyrimu nustatė ir pristatė keturis pagrindinius veiksnius, svarbius kuriant vertybėmis pagrįstą organizacinę kultūrą.  Šie veiksniai yra:

– Pagrindinės, visiems bendros vertybės. Dar 2001 metais buvo nustatytos penkios pagrindinės vertybės, laikomos svarbiomis kiekvienoje kultūroje visame pasaulyje. Tai sąžiningumas, pagarba, atsakomybė, teisingumas ir užuojauta. Taigi, siūloma jomis vadovautis kuriant vertybėmis pagrįstą organizacijos kultūrą bei priimant sprendimus.

– Bendra kalba. Darbuotojams naudinga turėti bendrą etišką kalbą, kaip tam tikrą tik jiems gerai suprantamą slengą. Tokia kalba turėtų būti naudojama tarpusavio komunikacijoje, padėtų bendrauti lengvai ir patogiai, kad darbuotojams būtų lengviau aptarti jautrias, sunkiai diskutuojamas problemas. Tokią kalbą sukurti paprastai padeda efektyvios organizacinės etikos mokymo programos.

– Įsipareigojimas vadovų lygmeniu. Etikos mokymas yra beprasmis be aukščiausio lygio vadovų pritarimo, palaikymo ir tinkamo šio požiūrio „ištransliavimo“. Kai lyderiai nuolatos skatina norinčius elgtis etiškai teisingai, jie padeda kurti etinę kultūrą daug labiau nei tai galėtų padaryti kas nors kitas.

– Moralinė drąsa. Moralinę drąsą galima apibūdinti kaip kokybišką mąstymą ir tvirtą pasiryžimą,  padedančius susidurti su etikos dilemomis ir moraliniais nusižengimais. Tai daryti reikėtų tvirtai bei užtikrintai, be krūpčiojimų ar atsitraukimų.

Kaip paskatinti vadovus atkreipti dėmesį į etiką versle?

Strategiškai ir šiuolaikiškai mąstantis organizacijos, verslo vadovas bus linkęs atsižvelgti į tyrimais nustatomus etiško organizacinio elgesio ryšius su verslo sėkme. Toks vadovas sieks tobulėti, stengsis priimti informaciją, ją analizuos, ir atitinkamai sieks etiškos organizacijos įvaizdžio.

Tačiau, bus skeptikų. Pastariesiems, labiau juokais, galima būtų papasakoti Stephen E. Brimmer pateikiamą pavyzdį. Jis prisimena, kad politinis strategas James Carville recesijos metu sėkmingai ir plačiai naudojo frazę „Tai ekonomika, kvailuti“ (“It’s the economy, stupid”). Šis intriguojantis šūkis,  naudojamas Bill Clinton prezidento kampanijoje prieš George Herbert Bush, manoma, diskusijose padėjo jam rasti kelią į amerikiečių širdis. Šiandienos krizė – etikos. Anot Brimmer, šiuo atveju panašus tekstas gali būti tinkamas. Tad etikos skeptikui švelniai priminkime – „Tai apie atsakomybę (kvailuti)!“ (“It’s about responsibility, stupid!”, Brimmer, 2007). Pabaigai taip pat norisi persakyti šio autoriaus žodžius.

Visuomenė jaučia beviltišką etiškos kultūros poreikį. Tuo tarpu kiekviena organizacija turi galimybę teigiamai paveikti ne vien tik savo, organizacinę, bet ir socialinę kultūrą per organizacijos etinių vertybių pervertinimą. Tuomet, iš teigiamo organizacinio poveikio būtų gaunamos papildomos bendruomeninės naudos. Pastarosios, iš darbo vietos per darbuotojus pasklistų į jų šeimas, pas draugus bei pažįstamus. Etika, gyvenimo būdas ir kultūra turėtų būti taip susipynusios, kad atskirai negalėtų egzistuoti. Kartu jos sudarytų visumą žmonių elgesio vienas su kitu – namuose, darbo vietoje ir visuomenėje.

Skamba šiek tiek utopiškai? Tačiau, pagalvokime iš kitos pusės. Ar gali būti ilgalaikė draugystė, kurioje tik siekiama vienpusės asmeninės naudos, nekreipiant dėmesio į kito poreikius, į tokias vertybės kaip sąžiningumas, tarpusavio pagarba, atsakomybė už savo sprendimus ir poelgius, teisingumas, galiausiai – supratingumas ir užuojauta? O verslas? Nepaisantis etikos ir vertybių verslas gali būti ilgalaikis? Kokia būtų vertybių nepuoselėjanti visuomenė?

Šio teksto pradžioje rašiau – gal etika versle bus tas prieskonis, kurį reikėtų įmesti į bendrą mūsų visų sėkmės ir gerovės puodą. Žinoma, tai nebus vaistas nuo visų ligų. Tačiau, mūsų pačių labiau etiškas  elgesys versle ir gyvenime galėtų nemažai padėti kuriant taip visų trokštamą gerovę Lietuvoje. 

Parengė psichologė Lijana Vaitkūnienė|psichologas.biz ©

Šį tekstą taip pat skaito lrytas.lt skaitytojai 

Tekstą kopijuoti ar publikuoti galima tik gavus autoriaus leidimą

  • Individualus asmenų ir organizacijų atstovų konsultavimas  PAKLAUSTI

| FB Psichologinis Brizas – straipsniai, kita informacija

psi-v-skelb1

Skaityti toliau: Noriu sėkmingo verslo

Labas, kaip tu jautiesi šiandien?

https://www.facebook.com/psibrizas/

Pamatyk  naujus įrašus pirmas 

Labas, kaip tu jautiesi šiandien? 

Mintys apie vaikų emocijų pažinimo ir tinkamos jų raiškos svarbą

Galima pastebėti, kad šio laikmečio vaikams neretai yra itin sunku atpažinti ir įvardinti savo ar kito žmogaus emocijas, suprasti kaip jaučiasi jis pats ar kitas žmogus, bei atitinkamai reaguoti. Argi šie gebėjimai yra mažiau svarbūs nei vaiko gebėjimas perskaityti tekstą, rašyti be klaidų, mokėti sudėtį, atimtį ir t.t.?

Šie klausimai kyla pamačius, kokios gali būti skurdžios vaikų žinios apie emocijas, kokie gali būti menki jų bendravimo įgūdžiai.  Galima pastebėti, jog neretai vaikai geba atpažinti ir įvardyti tik tokias žmogaus emocijas kaip „linksmas, nelinksmas ir dar kažkoks per vidurį, kai burna būna tiesi“ ar panašias.  Deja, toks žinių apie emocijas lygmuo gali būti būdingas ne vien tik patiems mažiausiems. Neretai, taip pasakoja ir trečios – ketvirtos klasės moksleiviai ar dar vyresni vaikai… Tuomet susimąstai ne vien tik apie konkretų vaiką, jo psichologinę gerovę, bet taip pat ir apie emocinę būklę, vyrausiančias elgesio normas visoje mūsų ateities visuomenėje.. Juk joje gyvens tie patys mūsų pačių vaikai, anūkai…

Sakysite, o ką tai turi bendro? Pamėginsiu trumpai papasakoti. Vis dažniau pastebime, kad vaikai savo emocijas išreiškia tik tuomet, kai jau pradeda pykti. Iš pradžių tai gali pasireikšti verkimu, nuo bejėgiško iki mūsų vadinamo isterišku, arba kitokiu elgesiu (trepsėjimu, mamos skverno tampymu ir pan.) bandant atkreipti dėmesį. Kodėl vaikas taip elgiasi?

Kartais jis gali bandyti atkreipti mūsų dėmesį tam, kad kažką parodyti ar pasidžiaugti, pasigirti savo sėkme. Kartais, jis gali siekti suaugusiojo dėmesį tam, kad sulauktų jo pagalbos, palaikymo, patarimo kaip jam elgtis šiame, dar menkai pažįstame pasaulyje, kaip tinkamai išreikšti save.

Deja, ne visuomet mes tai pastebime ir padedame, konstruktyviai pamokome, paaiškiname, parodome. Ne visuomet vaikų paklausiame „labas, kaip tu jautiesi šiandien?“ ir ne visuomet išklausome jų atsakymo. Vietoje to, būna, subarame, aprėkiame, kaltiname, baudžiame… arba, tiesiog nepastebime. Nes neturime laiko, nes ir mus taip augino (o mes užaugome štai kokie puikūs), nes mes tik taip mokame bei nežinome kaip dar galima kitaip, nes…

https://www.facebook.com/psibrizas/

Kai vaikas nepažįsta ir nesuvokia savo ir/ar kito emocijų, kai nemoka tinkamu būdu jų išreikšti, kai užgniaužtos emocijos tampa neviltimi ir pykčiu, kai šis pereina į agresiją, kai agresija jau vaiko išliejama į aplinką, kai jis (ji) tyčiojasi iš kitų, akivaizdžiai nepaklūsta mokytojų nurodymams ir taisyklėms mokykloje, kai spiria, meta daiktus, stumdo kitus, gnybia, kanda, muša… arba, kai jis panašiais būdais žaloja save… mes susimąstome kažkas su vaiku negerai, reikėtų jį „pataisyti. Gal būt reikėtų nuvesti jį pas psichologą?“

Mielieji, atveskite, nuveskite, nukreipkite, pasiūlykite, ateikite. Ateikite ir patys, pasidalykite savo įžvalgomis, o gal ir pasitarkite. Džiugu matyti mokytojus bei tėvus, kurie supranta, jog reikia pagalbos, kurie ateina. 

Emocijų pažinimo valandėlės akimirkos. Vaikų piešiniai tema "mano draugo nuotaika"
Emocijų pažinimo valandėlės akimirkos. Vaikų piešiniai tema „mano draugo nuotaika“

Žinoma, psichologas vaikų „netaisys“, tačiau, jis padės Jums ir vaikui einant tuo nelengvu, bet taip reikalingu teigiamų pokyčių keliu ir tai darys eidamas šalia, greta, Jus palaikydamas, padėdamas rasti tinkamą kryptį…

Šį tekstą norėčiau pabaigti kažkuo panašiu į priešrinkiminius lozungus (nors, rinkimuose aš nedalyvauju). Tai galėtų skambėti panašiai taip:

– Kiekvienai šeimai bent po pusvalandį laiko tam, kad suspėtų užduoti klausimą „kaip tu jautiesi šiandien“, o taip pat – laiko vaikams apkabinti ir išklausyti;

– Kiekvienai ugdymo įstaigai po psichologą. Siekis – po  psichologą, priimtą dirbti ne tik „viena koja“, bet ir vadinamu „pilnu krūviu“ tam, kad jis (ji) galėtų skirti pakankamai laiko ir dėmesio problemų sprendimui. Tai yra,  po specialistą, galintį ir spėjantį ne vien tik ekstra pagalbos poreikius tenkinti ir ekstra bėdas spręsti. Juk vaikų, jų tėvų, pedagogų psichologinis švietimas, psichologinių problemų prevencija, darbas su problema kol dar ji nėra tokia didelė  ir visiems „badanti akis“, yra ne mažiau svarbus ir reikalingas;

– Kiekvienam iš mūsų – sąmoningumo, kantrybės ir didžiulės meilės vaikams.

Viliuosi, kad šis tekstas bent keletui skaitytojų padės atrasti kažką naujo (arba, žinomo, bet gerai pamiršto „seno“) – ką galima būtų padaryti dar prieš  tai, kai vaikų emocijos ims lietis per kraštus kaip pyktis ar agresija, o taip atsitikus – gal būt lengviau rasti būdus tai situacijai pakeisti.

Su geriausiais linkėjimais,

psichologė Lijana Vaitkūnienė|cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpgpsichologas.biz©|Psichologinis Brizas [FB]

Tekstą kopijuoti ar publikuoti galima tik gavus autoriaus leidimą
Straipsnis taip pat skaitomas: 15min.lt/ji24
http://www.15min.lt/ji24/straipsnis/vaikai/situacija-vaikas-savo-emocijas-isreiskia-pykciu-konsultuoja-psichologe-551-693191
Skaityti daugiau 
Patiko straipsnis ar norite išsakyti kitokią nuomonę? Spauskite šią nuorodą. Čia bus patogu pamėgti|dalintis|komentuoti|sekti naujus įrašus 

Jeigu perskaitytas straipsnis ar informacija Jums buvo įdomi, svarbi –  kviečiu prisijungti prie facebook Psichologinio Brizo puslapio ir jį „pamėgti“. Tai suteiks galimybę pirmiesiems pamatyti naujus straipsnius ar kitą informaciją.

Ačiū, kad esate su mumis!

 cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpgpsichologas.biz©

Turėkime drąsos eiti savo pasirinktu keliu, o ne bėgti iš paskos!

 GRĮŽTI Į PAGRINDINĮ PUSLAPĮ
Copyright 2015-2016 psichologas.biz© Visos teisės saugomos.

…apie profesinį pervargimą

DARBUOTOJŲ PERDEGIMAS – GALIMA JĮ SUSTABDYTI?

Lijana Vaitkūnienė| psichologas.biz|https://www.facebook.com/psibrizas/Psichologinis Brizas

Nuotrauka iš charles-harvey.co.uk

Ar matėte darbuotoją, kuris su žmonėmis dirba tarsi robotas? Ar matėte, kaip jis mechaniškai ar su išankstine neigiama nuostata, aptarnauja klientus, ar medicinos darbuotojas – pacientus? O gal matėte mokytoją, piktai bendraujantį su mokiniais, jų tėvais? O gal buvote pas gydytoją, kuris paskyrė gydymą net nepakeldamas galvos? Tokiais atvejais, bene dažniausiai kaltiname šiuos specialistus – dėl jų abejingumo, polinkio konfliktuoti bei nesiskaitymo su mūsų poreikiais. Pamėginkime pažiūrėti iš kitos pusės ir suprasti kas jiems galėjo atsitikti.

Sakysite, o kodėl mums tai turi rūpėti? Pagalvokime apie mokytoją kaip apie žmogų, kuris neretai mūsų vaikams skiria daugiau laiko per dieną nei mes patys galime jiems skirti. Jis ar ji mūsų vaikams perteikia vertybes, skatina juos gyvenime turėti tikslus ir jų siekti. Iš dalies, juk nuo mokytojo taip pat priklauso koks užaugs žmogus, kokia bus visuomenė. Tad koks mokytojas turėtų mokyti mūsų vaikus? Manau sutiksite, kad daugumos lūkesčiai yra maždaug tokie: mokytojas turi būti puikus savo srities specialistas. Be to, jis turi mokėti perteikti vaikams savo žinias, jis turi būti atsidavęs darbui, mylintis vaikus, siekiantis maksimalaus rezultato.

Kokie mūsų lūkesčiai medicinos darbuotojams? Girdimos nuomonės, kad medicinos darbuotojams jau nepakanka būti puikiais specialistais, reikia ir dar daugiau – jie turėtų gebėti skubiai ir kvalifikuotai mums padėti, gelbėti mūsų gyvybes kai tik kam mirtis grės,  mus gydyti, operuoti ar tiesiog slaugyti, kai tik reikės. Manau sutiksite – mūsų lūkesčiai dideli, o ir atsakomybės našta šiems specialistams yra nemenka.

Tad vargu ar mes norime, kad mūsų vaikus mokytų mokytojas, ar mus gydytų gydytojas,  kuris savo pareigas atliktų tik kaip bedvasis mechanizmas. Taip pat, vargu ar norime, kad šiuos darbus dirbtų alpstantis iš nuovargio ar neigiamas emocijas į išorę liejantis specialistas.

Ar mokytojai, medikai, slaugytojai, vadovai, kiti su žmonėmis dirbantys specialistai gali tapti tokiais? Deja – taip. Be to, toks elgesys taip pat gali būti būdingas darbuotojui, kuris anksčiau atitiko ar net pranoko daugelio mūsų lūkesčius – buvo puikus specialistas, be galo atsidavęs savo darbui ir labai jį mėgo. Tad kas turėtų atsitikti, kad anksčiau buvęs pavyzdingas darbuotojas taip pasikeistų? Žinoma, priežasčių gali būti įvairių, visų čia neaptarsime. Šiame straipsnyje trumpai priminėsiu tik apie vieną iš jų – profesinį perdegimą.

Terminu (angl. burnout) H. J. Freudenberger (1974)  aprašė medicinos darbuotojams būdingą reagavimą į jų patiriamą stresą. Ch. Maslach (1976) tyrinėjo panašias kitų profesijų (mokytojų, socialinių darbuotojų) atstovų reakcijas bei toliau tobulino pačią sampratą. Šiandien terminas profesinis perdegimas paprastai yra siejamas su tam tikra savijauta darbuotojų (mokytojų, medicinos darbuotojų, psichologų, socialinių darbuotojų, vadovų ir t.t.), kurių profesija yra tampriai susijusi su pagalbos kitiems žmonėms teikimu, o taip pat ir su intensyviu bendravimu, reikalaujančiu didesnių šių darbuotojų emocinių išteklių.

Perdegimas paprastai yra  suprantamas kaip minėtų profesijų atstovams būdingas organizmo atsakas į intensyvių tarpasmeninių santykių sukeliamą stresą. Vis tik reikia paminėti, kad terminai stresas ir perdegimas iki šiol nėra labai griežtai atskirti. Tačiau, bene visuotinai yra sutariama – streso ir perdegimo tapatinti negalima. Paprastai kalbant, perdegimu laikomas darbuotojo organizmo atsakas yra sudėtingesnis, tai lyg išgyvenimų (fizinių, protinių ir emocinių) rinkinys, kuris gali pasireikšti tuomet, kai yra patiriama nuolatinė įtampa ar ilgalaikis stresas. 

Perdegimas – ne trumpalaikis nuovargis, kuris praeina gana greitai. Tai ilgai besitęsianti būsena, išsekinanti darbuotojo asmenybės, protinius, emocinius išteklius, pakeičianti jo darbo ir gyvenimo kokybę.

Reikia paminėti, kad šis straipsnis yra tik pažintinis, todėl juo vadovaujantis negalima spręsti apie savo kaip darbuotojo patiriamą (ar ne patiriamą) profesinį perdegimą. Tačiau, jei aprašyti nerimą keliantys požymiai yra būdingi skaitytojui ar jo bendradarbiui, šeimos nariui – tikėtina, kad specialisto konsultacija jiems būtų naudinga.

Kaip įvyksta perdegimas ir kaip pasireiškia? Profesinio pervargimo rizika didėja kai dirbama nuolatinės psichinės įtampos, triukšmo, didelės atsakomybės, intensyvaus tarpasmeninio bendravimo ir panašiomis, nuolatinę įtampą ir stresą keliančiomis sąlygomis. Manoma, kad perdegimas gali pasireikšti tuomet, kai tokiomis sąlygomis dirbantis darbuotojas bando prisitaikyti prie nuolatinių su darbu susijusių stresorių ir nesulaukia reikiamos pagalbos; patiria, jog jo darbas yra menkai vertinamas (įskaitant vadovo bei kolegų vertinimus, kitus atsiliepimus, atlyginimą už darbą ir paskatinimus), o taip pat – kai jis (ji) savo darbo rezultatus mato kaip menkus, prastus.

Kas vyksta, jeigu tokia situacija užsitęsia? Dažniausiai yra laikoma, kad perdegimo sindromas apima tris komponentus (pagal Ch. Maslach, S. Jackson, 1981) – darbuotojo emocinį išsekimą, nuasmeninimą (depersonalizaciją) ir sumažėjusį darbo efektyvumą. Paprastai sakant, darbuotojas jaučiasi lyg būtų išeikvojęs savo turėtus emocinius resursus, kinta jo požiūris į kolegas ir klientus – jis tampa labiau ciniškas. Perdegimą išgyvenantis darbuotojas gali patirti nusivylimą, bejėgiškumą, pervargimą, miego sutrikimus, sunkumus valdant emocijas. Taip pat gali pasireikšti anksčiau aptartas sunkiai valdomas pyktis, apatiškas, mechaniškas ar net grubus elgesys. Dirbama labiau formaliai, su išankstine neigiama nuostata į klientus, kolegas ir aplinką. Dažnėja konfliktai, mažėja pasitikėjimas savimi kaip specialistu bei pasitenkinimas atliekamu darbu. Prastėja darbo ir gyvenimo kokybė. 

Suprantama, tokį išgyvenimų rinkinį patiriantis darbuotojas gali nebenorėti eiti į darbą, o atėjęs jis gali būti nepakantus aplinkiniams ir sunkiai besivaldantis. Todėl, šiuos požymius geriausiai gali pastebėti aplinkiniai, bendradarbiai. Jie ir šeimos nariai, turėtų paskatinti kreiptis pagalbos.

Reikia paminėti, kad gali būti įvairių panašaus elgesio priežasčių, o kalbant apie savijautą – panašūs simptomai gali būti būdingi nuovargiui, įvairioms ligoms. Todėl nereikėtų iš karto galvoti apie perdegimą ar bandyti „diagnozuoti“ jį sau, kitam. Šios savijautos priežasčių reikėtų ieškoti drauge su gydytoju, gali būti naudinga konsultacija su psichologu. 

bizverslui3-

Perdegimo sindromas ir jam būdingi išgyvenimai paprastai yra aptariami analizuojant savijautą specialistų, dirbančių su žmonėmis, teikiančių jiems pagalbą, daug komunikuojančių. Taigi, šį išgyvenimų rinkinį gali patirti tiek mokytojai, ugdantys bei mokantys mūsų vaikus, tiek ir gydytojai, slaugytojai, kiti specialistai. 

Todėl, darbo ir organizaciniai veiksniai, tokie kaip darbo krūvis, atostogų trukmė, atlygis už darbą ir jo įvertinimas, įstaigos psichologinis klimatas bei kiti, gali būti tampriai susiję su šių darbuotojų savijauta ir darbo kokybiškumu. Žvelgiant iš perdegimo prevencijos perspektyvos požiūrio, lėšų taupymas siekiant šių specialistų efektyvumo gali būti susijęs su nepageidaujamu, ilgalaikes pasekmes turinčiu, jų asmeniniu, o taip pat ir organizaciniu rezultatu.

Be to, vargu ar mes patys norime, kad mūsų vaikus mokytų per kelias mokyklas besiblaškantis mokytojas, ar kad mums gydymą skirtų keliose darbovietėse dirbantis pervargęs gydytojas, o operuotų iš nuovargio virpantis chirurgas. Galime sakyti, jog dauguma specialistų  tikrai ne tokie. Taip, kol kas labiau kalbame apie riziką, apie grėsmes šių žmonių fizinei ir psichologinei sveikatai, jų gerovei. Išsamesnei situacijos Lietuvos įstaigose analizei yra reikalingi papildomi tyrimai.

Vis tik, gali būti naudinga periodiškai iš naujo apmąstyti gydytojų, mokytojų, psichologų, kitų kas dieną su mumis (žmonėmis) dirbančių specialistų darbo vertinimo, atlygio sistemų tinkamumą, naudojamų jų motyvavimo, skatinimo metodų veiksmingumą. Sakysite, ar šiems specialistams nepadidinus atlyginimų ar naujoviškai nepaskatinus jie būtinai perdegs? Ne, tikrai ne būtinai. Tačiau, jie gali emigruoti, ar patys prarasti sveikatą. Stipriausiems,  gal būt, nieko neatsitiks. 

Vis gi, svarbu pripažinti – perdegimas egzistuoja ne tik užsienyje, bet Lietuvoje. Tai rodo specialistų straipsniai, komentarai. Apie problemos egzistavimą taip pat verčia susimąstyti atlikti tyrimai bei pačių mokytojų ar gydytojų pasisakymai spaudoje. Tad gal būt jau dabar yra reikalingi teigiami pokyčiai, mažinantys šių specialistų perdegimo riziką?

Ką galime padaryti, kad gydytojai, slaugytojai, o taip pat – mokytojai, vadovai, kiti su žmonėmis dirbantys darbuotojai, neperdegtų? Kaip minėta anksčiau, rizika priklauso nuo darbo specifikos, ypač – nuo nuolatinio intensyvaus komunikavimo ir nuolatinės emocinės įtampos. Taip pat randama įrodymų, kad greičiau perdega  tam tikru asmenybės tipu (pvz.: P. J. Mazur, M. D. Lynch, 1989) ar kitomis asmeninėmis savybėmis pasižymintys darbuotojai. Tačiau, gal net ne mažiau yra svarbi  bendradarbių, vadovybės laiku teikiama emocinė ir kita būtinoji parama, bei daugelis kitų organizacinių veiksnių.

Taigi, ne visuomet yra svarbus tik materialinis atlyginimas už darbą. Siekiant, kad emocinę įtampą patiriantys specialistai (o taip pat – kiti darbuotojai) išliktų darbingais ir dirbtų efektyviai, gali būti ne mažiau svarbu užtikrinti tinkamą darbo  organizavimą, efektyviai vadovauti, vertinti darbuotojų darbo atlikimo kokybę, suteikti konstruktyvų grįžtamąjį ryšį ir tinkamai atlyginti už darbą, valdyti konfliktus ir palaikyti gerus santykius tarp kolegų, laiku suteikti reikiamą pagalbą bei kontroliuoti įtampos ar streso lygmenį, kylantį dėl kitų organizacinių veiksnių. Analizuojant įstaigos psichologinį klimatą, darbuotojų darbe patiriamo streso lygio ir perdegimo reikšmę jų darbo bei organizacijos veiklos efektyvumui, galima į pagalbą pasitelkti  organizacijų psichologus. Šie specialistai taip pat gali būti naudingi šalinant tyrimais nustatytas grėsmes, kuriant ir vykdant profesinio perdegimo prevencijos programas organizacijose.

 Parengė psichologė Lijana Vaitkūnienėcropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpgpsichologas.biz©

Tekstą kopijuoti ar publikuoti galima tik gavus autoriaus leidimą

Šį tekstą taip pat skaito lrytas.lt skaitytojai 

https://www.facebook.com/psibrizas/| FB Psichologinis Brizas – straipsniai, kita informacija

psi-v-skelb1

Naudota literatūra

  • J. Carod-Artal, C. Vázquez-Cabrera (2013). Burnout Syndrome in an International Setting. In S. Bährer-Kohler (ed.), Burnout for Experts: Prevention in the Context of Living and Working (pp. 15-35). New York: Springer Science +Business Media;
  • Korczak, C. Kister, B. Huber (2010). Differentialdiagnostik des Burnout-Syndroms. HTA-Bericht 105 (in German). Deutsches Institut für Medizinische Dokumentation und Information (DIMDI), Cologne;
  • Ch. Maslach, S. E. Jackson (1984). Burnout in Organizational Settings. Applied Social Psychology Annual, 5, 133- 153, Beverly Hills, CA: Sage;
  • P. J. Mazur, M. D. Lynch (1989). Differential impact of administrative, organizational, and personality factors on teacher burnout. Teaching and Teacher Education, 5 (4), 337–353.

cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpgpsichologas.biz© – psichologo paslaugos organizacijoms, verslui ir individualios konsultacijos

 PAKLAUSTI

Skaityti daugiau 

https://www.facebook.com/psibrizas/| pamėgti ir gauti naujienas

Jeigu manote, kad straipsnis yra aktualus ir Jums patiko – kviečiu pamėgti facebook Psichologinio Brizo puslapį ir pirmiems pamatyti naujus straipsnius, kitus skelbimus.

Ačiū, kad esate su mumis!

cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpg psichologas.biz©

Turėkime drąsos eiti savo pasirinktu keliu, o ne bėgti iš paskos!

Copyright 2015-2016 psichologas.biz© Visos teisės saugomos.

 

ppbiz-grupe

 

Būti mokytoju ir išlikti savimi

https://www.facebook.com/psibrizas/

Nuotrauka iš www.thetwocities.com

—- Būti mokytoju ir išlikti savimi —-

Ar lengva būti mokytoju ir tuo pačiu išlikti savimi? Susimąstyti apie tai ir parašyti straipsnį mane paskatino neseniai  Lietuvoje vykę mokytojų streikai ir girdėti atsiliepimai į streikavusiųjų reikalavimus.

Anot skeptikų, mokytojų streikai yra nepagrįsti. Juk mokinių skaičius mažėja, tad ir mokytojų reikia mažiau. Taip pat buvo lyginami mokytojų atlyginimai su kitų profesijų atstovų atlyginimais ir nutariama – mokytojai uždirba neblogai, jei tik netingi pasijudinti. Suprask, mokytojas, besiblaškantis po kelias mokyklas tam, kad susirinktų bent kiek oresnį atlyginimą, šiandieną gali būti laikomas norma. Tačiau, rašysiu  ne apie mokytojų streikus ar jų atlyginimus. Taip pat ir ne apie mokytojo specialybės prestižą.

Norėčiau šį kartą atkreipti dėmesį į darbuotojus, dirbančius mums ir su mumis, tai yra su kitais žmonėmis. Kviečiu susimąstyti apie grėsmes psichologinei būklei tų žmonių, kurie kas dieną, bendraudami savo darbe, lyg atiduoda mums dalelę savęs. Tą dalelę mes tarsi pasiimame, nešamės namo ar į savo darbus, kažkiek lyg pasiliekame sau, o kažkiek atiduodame kitiems ir taip dalinamės tuo, ką mums davė šis bendravimas.

Tik ar visuomet atiduodame ir gauname pozityvius dalykus? Prisiminkime, kaip su aplinkiniais dalinamės savo nuotaika, emocijomis ir tuomet, kai negalime pamiršti gana trumpų nemalonių savo gyvenimo epizodų, tokių kaip nepagarbaus mus aptarnavusios pardavėjos ar ką tik apšaukusios troleibuso vairuotojos elgesio. O mokytojai? Juk su jais mes, mūsų vaikai, neretai praleidžiame daugiau laiko nei pavyzdžiui troleibuse. Vadinasi, mes taip pat dalijamės su jais savo emocijomis, nuotaikomis, o jie savo savijauta dalijasi su mumis. 

Ar mes, visuomenė, susimąstome, kokį emocinį krūvį kas dieną patiria mokytojas? Juk jį lydi nuolatinis triukšmas, didžiulė atsakomybė, o kasdieninis bendravimas su daugybe žmonių – vaikų, jų tėvų, mokytojų, specialistų, kolegų, administracijos ir kitų – ne visuomet būna lengvas. Ar pagalvojame, dėl kokių priežasčių mūsų pažįstamas mokytojas pasikeitė kaip žmogus, kodėl jis tapo nepakančiu, o kartais – piktu? Gal čia taip pat yra svarbios anksčiau minėtos priežastys, o dar – nuovargis, gana prastas jo darbo įvertinimas (tame tarpe ir materialinis)? Ar gi mes, visuomenė, norime, kad mūsų vaikus mokytų mokytojas, kuris savo pareigas atliktų tik kaip bedvasis mechanizmas? Ar norime, kad mokytoju būtų  darbuotojas, iš anksto negatyviai nusistatęs prieš mokinius, tėvus ir kolegas, darbo pabaigos belaukiantis mūsų vaikų ugdytojas ir auklėtojas? 

Ar lengva būti mokytoju ir tuo pačiu išlikti savimi? Manysiu, kad klausiu  ne veltui, jei bent keletas žmonių perskaitę susimąstys apie mokytojų darbo sunkumus. Gal būt streikuojant reikia akcentuoti ne vien tik materialinę pusę, geresnių darbo ir mokymo sąlygų poreikį? Nejau nėra svarbi mokytojo kaip žmogaus ir specialisto emocinė būklė, jo psichologinė gerovė? Norisi tikėti, kad mūsų visuomenėje mokytojų, ugdančių ir auklėjančių mūsų ateitį – vaikus, darbas keliose darbovietėse bandant užsidirbti išgyvenimui nepaisant pervargimo, rečiau bus laikomas norma. Gal ir patys mokytojai, jų bendradarbiai, artimieji, dažniau atkreips dėmesį į savo ir aplinkinių psichologinę būklę, dažniau pasiūlys savo pagalbą ar, esant poreikiui, drąsiau rekomenduos kreiptis profesionalios pagalbos. Gal būt tai padės mokytojui, bendradarbiui, šeimos nariui išlikti ne tik geru specialistu, bet ir žmogumi, išlikti pačiu Savimi.

Būti mokytoju ir išlikti savimi – tai lyg kvietimas mokytojams ir mums visiems labiau rūpintis savo ir aplinkinių  psichologine savijauta ir dvasine gerove. O gal taip pat tai straipsnis apie būsimą straipsnį.

—- Lijana ———————————————

Psichologė Lijana Vaitkūnienė|   psichologas.biz© | FB Psichologinis Brizas

Tekstą kopijuoti ar publikuoti galima tik gavus autoriaus leidimą

Šį  tekstą taip pat skaito DELFI|Moteris
 http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=70881236

https://www.facebook.com/psibrizas/| pamėgti ir gauti naujienas

Skaityti toliau: Būti mokytoju ir išlikti savimi

Grupės konsultavimas

Moksleivių (9 – 12 klasių) konsultavimas grupėse profesijos pasirinkimui

|renkama nauja grupė Marijampolėje

KLAUSTI (įrašyti „dėl profesijos pasirinkimo Marijampolėje“)

Tikslesnė informacija (vieta, laikas, kaina, kita) bus pateikta apibendrinus gautas užklausas.

Jeigu norėtum dalyvauti – spausk Norėčiau dalyvauti (įrašyti – dėl profesijos pasirinkimo Marijampolėje), rašyk savo vardą, telefono nr., el.pašto adresą, tinkamą užsiėmimo pradžios laiką nuo – iki ir tiesiog palauk, kol susisieksime.

Skaityti apie konsultavimo profesijos pasirinkimui svarbą 


Nauja – grupinė relaksacija|renkama nauja suaugusiųjų grupė Marijampolėje

KLAUSTI (įrašyti – dėl relaksacijos Marijampolėje)

Tikslesnė informacija (vieta, laikas, kaina, kita) bus pateikta apibendrinus gautas užklausas.

Jeigu norėtum dalyvauti – spausk Norėčiau dalyvauti (įrašyti – dėl relaksacijos Marijampolėje), rašyk savo vardą, telefono nr., el.pašto adresą, tinkamą relaksacijos vakare (po darbo) pradžios laiką ir tiesiog palauk, kol susisieksime. Skaityti toliau: Grupės konsultavimas

Noriu į darbą!

Noriu į darbą!

 Bedarbiais yra tik netikėliai ir tinginiai? https://www.facebook.com/psibrizas/

Jau keletą metų spaudoje skaitome, girdime, o neretai ir patys pasakome: lietuviai emigruoja, nes darbo nėra ir nebus, ateities nėra, paskutiniai išvykstantys išjunkite šviesas, jaunimo nedarbas, vyresniųjų nedarbas, socialinė atskirtis, krizė praėjo ir vėl ateina nauja, mirsime iš bado ir panašiai… Kiti stebimės – kodėl lietuviai emigruoja? Kodėl neturintys darbo jo neieško? Ir tuo pačiu, per informacijos priemones, girdime: bedarbiai yra tinginiai, siurbiantys visuomenės kraują, gyvenantys iš socialinių pašalpų, parazituojantys nuo pašalpos iki pašalpos, jas prageriantys ir nenorintys dirbti… Tačiau ar dažnai girdime, skaitome apie realią pagalbą darbą praradusiam, apie tos pagalbos poreikį, jos svarbą ir tokios pagalbos teikimą? Ar susimąstome ką iš tiesų patiria darbą praradęs žmogus? Kaip atsitiko, kad anksčiau gerbiamas ir darbingas žmogus atsidūrė visuomenės dugne? Taigi, ką patiria praradusieji darbą? Ar neturintys darbo yra tik netikėliai tinginiai? Pamėginkime kiekvienas sau atsakyti į šiuos klausimus.

 1. Išmetimas iš darbo – stresinis gyvenimo įvykis. Esama įrodymų, kad darbą praradę žmonės gali patirti stresą ir pajusti jo neigiamas pasekmes. Paprastai, stresu yra laikomos tam tikros organizmo reakcijos (fiziologinės, psichologinės ir kitos), jam reaguojant į dirgiklį (stresorių), bandant prisitaikyti prie aplinkos reikalavimų. Kadangi šis straipsnis yra skirtas suprasti ką gali patirti praradusieji darbą asmenys ir kodėl jiems gali būti reikalinga psichologo pagalba, streso sąvokos ir organizmo reakcijos į stresą išsamiau neaptarinėsime.

Streso šaltinių yra kiekvieno iš mūsų aplinkoje, tačiau, ne visi jie vienodai veikia žmogaus organizmą. Paprastai, aplinkoje esantys stresoriai yra skirstomi į traumuojančius įvykius (pvz.: katastrofos), gyvenimo įvykius (pvz.: nėštumas) ir kasdieninio gyvenimo sunkumus (pvz.: barnis su bendradarbiu). Traumuojantys įvykiai, manoma, yra patiriami gana retai. Dažniau mus lydi gyvenimo įvykiai, o kasdieninės situacijos – nuolat.

T.H. Holmes, R.H. Rahe (1967) sudarė sąrašą, kuriame hierarchine tvarka pagal poveikio stiprumą išdėstė gyvenimo įvykius, veikiančius kaip stresoriai (kai stipriausias poveikis – sutuoktinio mirties, o silpniausias minimas – nedideli įstatymo pažeidimai). Kuo stipresnis gyvenimo įvykio kaip stresoriaus poveikis – tuo žmogui  gali būti sunkiau su juo susidoroti. Gana reikšmingoje (aštuntoje vietoje) šiame gyvenimo įvykių – stresorių – sąraše yra minimas išmetimas iš darbo. Anot autorių, šio įvykio kaip stresoriaus poveikio stiprumas, yra didesnis nei artimo draugo mirtis ar daugelio kitų. Taigi, išmetimas iš darbo gali būti įvykiu, sukeliančiu gana stiprų stresą. Neretai su šiuo įvykiu yra susiję ar jį lydi kiti gyvenimo įvykiai, taip pat laikomi (Holmes, Rahe, 1967) stresoriais: darbo pobūdžio pasikeitimas, finansinės būklės pakitimas, praradimas teisės išpirkti užstatytą turtą, gyvenimo sąlygų pasikeitimas, asmeninių įpročių pasikeitimas ir t.t. Taigi, dėl šio įvykio bedarbio patiriamo streso lygis gali dar labiau padidėti.

Be didžiųjų gyvenimo įvykių, taip pat ne mažiau streso gali sukelti ir kasdieninės situacijos. Ilgesnį laiką nerandant darbo prastėja ir šeimos ar asmens materialinė situacija. Tuomet stresą gali sukelti vis daugiau kasdieninių situacijų, nuo apsipirkimo parduotuvėje iki vaikų tėvų susirinkimo ar draugų susitikimo. Nebeliekant galimybės skirti lėšų laisvalaikiui, neretai didėja ir socialinė izoliacija, gausėja barnių šeimose. Gresia skurdas, socialinė atskirtis. Tuo pačiu, mažėja asmens pasitikėjimas savimi, savigarba, savivertė.

Straipsnio pradžioje klausiau, ar neturintys darbo yra tik netikėliai tinginiai? Nenorėčiau sutikti, kad kiekvienas, aprašytoje situacijoje esantis žmogus nenori dirbti. Vis tik svarbu paminėti, kad skirtingi žmonės į tą pačią situaciją gali reaguoti skirtingai.

2. Reakcija į darbo praradimo situaciją. Stresas yra patiriamas individualiai, reikalavimų ir galimybių sąveikoje (Malec, L. Young et al., 1997). Pagal šį modelį, patiriamo streso lygmuo taip pat priklauso nuo to, kaip pats asmuo mato savo galimybes susidoroti su stresą keliančiu įvykiu ar situacija. Darbą praradęs asmuo įvertina išorinius arba visuomenės reikalavimus – turėti darbą, dirbti, bei savo vidinius poreikius, pavyzdžiui save realizuoti ar kitus. Taip pat apsvarstomas reikalavimų ir poreikių stiprumas, esamos galimybės ir turimi resursai, numatomos pasekmės. Tikėtina, ypač apsvarstomos pasekmės, susijusias su savo nesugebėjimu susirasti darbą ir taip patenkinti esamas reikmes. Vadinasi, kai darbą praradęs asmuo mano, kad keliami reikalavimai, poreikiai yra didesni nei jo galimybės susidoroti – stresas didėja. Jeigu yra prognozuojamos labai prastos tokios situacijos pasekmės – stresas didėja dar labiau. Be to manoma, kad stresinėje situacijoje yra sunkiau racionaliai mąstyti, todėl reikalavimai gali būti suvokiami kaip didesni, o savos galimybės menkesnės nei yra iš tiesų. Neretai, tokioje situacijoje esantį žmogų apima nesaugumo ir beviltiškumo pojūtis.

Vadinasi, gyvenimo įvykis – darbo netekimas – laikomas vienu iš galinčių sukelti gana aukštą streso lygį jį patiriančiam, individualiai gali būti suvokiamas kaip dar labiau keliantis stresą dėl asmens suvokimo, jį lydinčių kitų gyvenimo įvykių, kasdieninių situacijų sankaupos. Kartais toks suvokimas iš tiesų yra pagrįstas dėl realiai menkų streso įveikimo įgūdžių, išteklių ir resursų neturėjimo. Šioje situacijoje ištekliais ir resursais galėtų būti tam tikri saugikliai (santaupos, giminių ar draugų parama ir panašūs), galintys padėti oriai gyventi tol, kol žmogus susiras kitą darbą. Tačiau, šiandieną ne kiekvienas gali pasigirti turintis santaupų, turtingų giminių, gausybę dosnių ar galinčių įdarbinti draugų.  Galimybės susirasti darbą taip pat realiai gali būti mažesnės dėl įvairių priežasčių: nepopuliari specialybė, vyresnis amžius, nuo didmiesčio nutolusi gyvenamoji vieta, maži vaikai ar kitos. Šiuo atveju (menki resursai, mažesnės galimybės susidoroti, prognozuojamos prastos pasekmės), gali būti dar sunkiau įveikti dėl nedarbo situacijos patiriamą stresą, adekvačiai įvertinti galimybes, jomis pasinaudoti. O kas įvyksta jeigu tokio žmogus bandymai rasti darbą vis nesėkmingi? Jei nuolatos jis girdi ne ir tokia situacija užsitęsia pusmetį, metus, dar ilgiau?

3. Streso įveikimas nedarbo situacijoje. Kaip minėta anksčiau, stresą patiriame individualiai. Su stresu taip pat susidorojame individualiai, naudodami skirtingas strategijas. Taip vienų, panašioje situacijoje esančių, darbą praradusių asmenų streso įveikimas bus sėkmingesnis nei kitų. Vieni ją išgyvens ramiau, darbą susiras greičiau nei kiti. Ypač skaudžios gali būti ilgalaikio nedarbo pasekmės (skurdas, alkoholizmas, socialinė atskirtis ir panašios), todėl šiems žmonės itin yra reikalinga ne tik darbo biržos konsultantų, bet ir psichologų pagalba. Pastaruoju metu galima girdėti apie ES finansuojamus psichologinės pagalbos bedarbiams projektus. Gal būt su šių priemonių pagalba situacija pagerės?

 Ką šiuo metu galima padaryti?

  • Nesmerkti darbo ieškančio, bet nerandančio, o pasistengti jam padėti (pasiūlyti realią pagalbą darbo paieškoje, buityje ar kitur, paskatinti pasinaudoti psichologo konsultacija, papasakoti jam apie kitas Jums žinomas galimybes ar tiesiog draugiškai, nesmerkiant išklausyti, pabūti kartu).
  • Pasistengti savo ar artimųjų, draugų nedarbo situaciją pamatyti kaip naują galimybę – galimybę rasti darbą kuris patiks, gal būt atsivers naujos ir įdomios perspektyvos.
  • Nuspręsti kokio darbo ieškosite, kur ir kaip tai darysite. Svarbu laiku gauti šią informaciją, nes dešimtmetį ar ilgiau dirbęs ir iki šiol naujo darbo neieškojęs asmuo gali nežinoti nei ką daryti nei nuo ko pradėti.  Todėl yra svarbu sužinoti apie visus įmanomus darbo paieškos metodus ir juos naudoti. Apsvarstyti ir profesijos keitimo galimybes. Čia gali padėti tiek privatūs konsultantai tiek ir darbo biržos specialistai.
  • Aktyviai ieškoti darbo.
  • Išnaudoti psichologinės pagalbos galimybes.
  • Mokytis įtampos ir streso valdymo technikų, nes išmokus valdyti savo stresą yra lengviau pamatyti esančias galimybes ir jomis pasinaudoti.

 O straipsnio pabaigoje paklausiu: ar tiesa, kad darbo neturintys asmenys yra tik parazituojantys visuomenės sąskaita, netikėliai ir tinginiai? Gal būt dažniau tai tik žmonės, kuriems yra labai reikalinga tos visuomenės ir specialistų pagalba?

 Parengė psichologė Lijana Vaitkūnienė |cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpg psichologas.biz©

Tekstą kopijuoti ar publikuoti galima tik gavus autoriaus leidimą

Šį tekstą taip pat skaito lrytas.lt Tiesa.com Alfa.lt

http://psichologas.biz | Psichologinis Brizas [FB]

  • Nedarbo situacijų sprendimas
  • Konsultavimas profesijos pasirinkimui ir įsidarbinimui
  • CV ir motyvacinių laiškų koregavimas ar parengimas
  • Pasiruošimas pokalbiui dėl darbo
  • Streso valdymo įgūdžių ugdymas (naudinga esant streso darbe ar namuose, profesinio pervargimo, dažnų konfliktų, nedarbo ar kitoms situacijoms)
  •  Savipagalbos grupės
  • Kita psichologo pagalba
  • Konsultacijos Marijampolėje, Kazlų Rūdoje, Kaune, Vilkaviškyje (kitur – skype) PAKLAUSTI

 

Skaityti daugiau 
https://www.facebook.com/psibrizas/| pamėgti ir gauti naujienas

Jeigu manote, kad straipsnis yra aktualus ir Jums patiko – kviečiu pamėgti facebook Psichologinio Brizo puslapį ir pirmiems pamatyti naujus straipsnius, kitus skelbimus.

Ačiū, kad esate su mumis!

cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpg psichologas.biz©

Turėkime drąsos eiti savo pasirinktu keliu, o ne bėgti iš paskos!

Psichologo konsultacija

grįžti į pagrindinį puslapį

Copyright 2015-2016 psichologas.biz© Visos teisės saugomos.

PSICHOLOGINIS BRIZAS

brizas-biz-psl

Pamėgti|sekti naujus įrašus 

 @psibrizas

Psichologinis BrIZas – lyg lengvas vėjas, atpučiantis   psichologinių žinių. 


Tai paprasti ir trumpi „psichologas.biz©“ psichologo pastebėjimai bei informacija psichologinėmis temomis – darbo, verslo, karjeros ir nedarbo; pozityvaus vaikų auklėjimo ir jų kūrybiškumo ugdymo bei kitomis.

brizas-apie

Susijęs vaizdasKARJERA / DARBAS / VERSLAS

Noriu sėkmingo verslo!
2017-06-03 Gyvenimo egzaminai. Kaip pasiruošti egzaminui ir patirti mažiau streso

2017-05-11 Verslo etika. Apie tai, kodėl versle etiškai elgtis naudingiau 

2016-03-22 Psichinė sveikata darbe. Darbuotojų perdegimas - galima jį sustabdyti?
Noriu dirbti mėgiamą darbą!
2016-03-20 Būti mokytoju ir išlikti savimi 

2016-02-29 Bedarbiais yra tik netikėliai ir tinginiai?

2016-02-17 Noriu dirbti mėgiamą darbą arba kaip nesuklysti renkantis profesiją 

Kiti įrašai ir temos

Skaityti toliau: PSICHOLOGINIS BRIZAS