Noriu be streso išlaikyti egzaminą

Kaip geriau pasiruošti egzaminui ir patirti mažiau streso?

https://www.facebook.com/psibrizas/

Apie egzaminų stresą ir sėkmingą jo įveikimą paprastai yra kalbama atėjus brandos ar kitų egzaminų laikui. Tačiau, ši tema vis dar yra neišsemta ir vis dar yra aktuali. Juk gyvenime tenka laikyti įvairius egzaminus – brandos, mokymosi pasiekimų, vairavimo, atestacijos ir kitus.

Žinoma, galime sau  priminti, kad šiek tiek streso yra gerai, kad tai padeda mums mobilizuoti savo jėgas tam, kad pasiekti kuo geresnio rezultato. Tačiau, neretai nepakanka vien tik taip galvoti. Taip pat, mums visai nepadeda stiprus nerimavimas, blaškymasis, nežinojimas nuo ko pradėti, nuolatinis galvojimas ar spėsiu ir kas bus jei nespėsiu, galiausia – nepadeda nemiga ar panika. Ką gi daryti?

 Galimas sėkmės egzamine raktelis – suplanuok!

Netiesa, kad neturi laiko planuoti! Tai užtruks vos kelias minutes ir tikrai atsipirks. Tai paprasta. Pabandom.

Pasidarykime mokymuisi ir pasikartojimui skirta planą – tvarkaraštį, kuriame suplanuosime kaip panaudosi savo laiką.

Kaip tai padės?  Geriau valdysi savo laiką, žinosi kiek ir kam laiko turi.

Sakysi, kad ir taip žinai? Ne, ne būtinai viską žinai kol neatsivertei ir nepažiūrėjai. Be to, kam tai laikyti galvoje? Juk joje reikia vietos kitoms žinioms. Tačiau, jei gerai viską apgalvosi iš anksto – juk nepamirši kažko svarbaus ir nepaliksi to „svarbaus“ paskutinei minutei. Dėl to tu būsi geriau pasirengęs ruoštis, tad mažiau nerimausi pasiruošimo procese. Vadinasi, pasiruoši geriau. Taigi, tapsi ramesnis ir po pasiruošimo. Todėl, būsi labiau pasitikintis savimi, žinantis ką darai, kaip darai ir kada tai būsi padaręs. Ir net neabejoju, planavimo dėka tu dar atrasi laiko poilsiui tarp užduočių! Tad sutarta…

PLANUOJAM

Planą galime pabandyti padaryti taip:

Paimame lapą popieriaus. Taip, popieriaus, ne telefoną 🙂

Kodėl ne telefoną? Spėju, telefono tu nenorėsi prisegti prie sienos. Taip pat, paėmęs lapą popieriaus tu netyčia nenuklysi į socialinius tinklus ar į kitas įdomybes. Galima rasti ir daugiau privalumų, bet mes dabar juk ne apie tai kalbame.

 Horizontaliai surašome iki egzamino likusias dienas. Paskutinę dieną, jei tik įmanoma, geriau palikti tuščią. Pasikartojimui, o dar geriau – poilsiui. Geriau nesimokyk naujos medžiagos paskutinę dieną. Ji gali „išstumti“ tai ką jau žinojai, o tai gali apsunkinti jau išmoktų dalykų atsiminimą kai tau to labai prireiks, tai yra egzamine!

 Vertikaliai surašome valandas, kurias skirsi mokymuisi. Atmink:

naktis skirta miegui, ne mokymuisi, tad bent 6-7 val. miegok. Tai ne prabanga, o būtinybė, nes  miegas yra svarbus geram išmoktos medžiagos įsiminimui! Pažymėkime tas valandas lape.

– taip pat nepamiršk, kad norėsi valgyti, tad bent 3-4 pertraukėles skirk valgymui ir palik tam laiko (nebent gydytojai ar kiti specialistai tau rekomenduoja maitintis kitaip). Valgyti reikėtų ne skaitant ar žiūrint video, o mėgaujantis maistu. Taip ne tik geriau pasisotinsi, geriau virškinsi maistą, bet ir pailsėsi, o tuo pačiu – nurimsi. Po tokios valgymo pertraukėlės kibsi mokytis noriau, su naujomis jėgomis. Tuo tarpu, jei valgysi besimokydamas, gali jaustis lyg lygčių, iškasenų, karų ar kokių algoritmų prisivalgęs. Ar taip jausdamasis žmogus gali būti ramus ir nusiteikęs mokytis? Tad pažymime valgymui skirtas valandas lape.

– taip pat naudinga skirti šiek tiek laiko fiziniam aktyvumui – pasivaikščiojimui, fiziniams pratimams. Tai padeda išsikrauti, atitraukus mintis nuo egzaminų, sumažinti stresą, jaustis geriau ir ramiau. Pažymėkime tą laiką lape. Neturime  tam laiko? Na gerai, suprantu, tuomet raskime bent pusvalandį.

Yra ir kiti dalykai, kuriuos būtinai turime atlikti? Puiku, tuomet nepanikuojame, tiesiog juos taip pat pažymėkime lape.

Dabar paskirstykime dalimis mokymuisi skirtą medžiagą. Taip pat įrašykime laiką jos pasikartojimui. Didesnį krūvį geriau skirti pirmosioms dienoms, o vėlesniam laikui palikti mokytis mažesnę dalį. Tuomet daugiau laiko reikėtų skirti jau išmoktų dalykų pakartojimui. Be to, gali reikėti surasti atsakymus į naujai iškilusius klausimus, ar išspręsti užduotis. Todėl didžioji dalis pasiruošimo turėtų „sukristi“ į pradžią, o ne į pabaigą pasiruošimui skirto laiko. Tad surašykime lape sau suprantamu būdu – ką ir kada mokysimės.

Planą pasikabinkime matomoje ir lengvai pasiekiamoje vietoje.

Viskas.

Dabar reikės tik laikykis sudaryto plano!  Tai svarbi dalis, nes vien suplanuoti neužteks 🙂 Žinoma, galimi netikėtumai, tad gal iškilti būtinybė perplanuoti. Tačiau, dažniau dėl to būna kaltas tik Tinginiukas. Sąžiningai laikantis to kas parašyta, paprastai nereikia kažko kardinaliai keisti ar planuoti iš naujo.

Stebėk savo pažangą ir ja džiaukis! Taip, džiaukis. Išmoktą ar pasikartotą temą, užduotį ar kitą plane įrašytą darbą išbrauk po to kai jį atliksi.  Taip galėsi matyti kiek daug jau atlikai ir pagrįstai didžiuotis savimi. Žinoma, taip geriau pasiruošti bei jausiesi ramiau.

Sėkmei sustiprinti galima kiekvieną pasirengimo egzaminui dieną pabaigti pratimu. Pavyzdžiui, įsivaizduok save jau sėkmingai išlaikiusį šį egzaminą ir besidžiaugiantį savo pasiektu tikslu. Įsivaizduok. Kaip tu jautiesi? Kokia tavo nuotaika? Kas vyksta aplinkui? Ką tau sako kiti? Ką tu jiems? Tai įkvėps siekti tikslo ir padės jaustis ramiau ir labiau pasitikėti savimi. Tai veikia!

VAKARAS PRIEŠ EGZAMINĄ

  1. Viską darei pagal planą, visos dalys atliktos, plane viskas išmokta ir išbraukta? Atmink, tai tau padės pasiekti norimo rezultato!
  2. Gerai išsimiegok. Geriau nebesimokyk naktį. Šis laikas nenueis veltui, nes kol tu miegosi, tavo smegenys dirbs – jie apdoros jau išmoktą informaciją! Žinoma, vargu ar padės miegas jeigu iki šiol dar visai nesimokei.
  3. Egzaminui reikalingas priemones, asmens dokumentą pasiruošk iš vakaro! Tai leis ramiau miegoti, ryte jaustis ramiau, vadinasi, patirti mažiau streso.

Žinoma, pasiruošimo egzaminui nuotaiką taip pat gali gadinti suvokimas, jog iki šiol per mažai skyrei laiko mokymuisi ar kitam pasirengimui. Jei tai tiesa – nėra labai gerai. Tačiau, neleiskime tam sutrukdyti gerai pasiruošti dabar. Taip, kas buvo tai buvo, o dabar – pirmyn!

Pradėkime ruoštis – DABAR, SUPLANUOK – PASIRUOŠK ir linkiu SĖKMĖS!

Parengė psichologė Lijana Vaitkūnienė|psichologas.biz ©

Užduoti klausimą
https://www.facebook.com/psibrizas/| pamėgti puslapį ir sekti naujienas

Komentarą taip pat skaito 15min.lt

Skaityti toliau: Noriu be streso išlaikyti egzaminą

Kai vaiką auklėja televizorius

Kai vaiką auklėja televizorius…

Kaip ir kiek vaikus veikia TV ekrane, kompiuteryje matomi vaizdai? Esama įvairių nuomonių, nuo visai nekenkia iki labai kenkia. Vis tik, čia matomas poveikis vaikui akivaizdus. Tad žiūrint šį (daug kam linksmą) vaizdelį, kviečiu susimąstyti – ko dar gali išmokyti vaikus TV laidos, filmai, žaidimai?

Ar visuomet tas poveikis teigiamas? O kaip gali paveikti vaiko psichiką smurtiniai žaidimai, siaubo filmai, girtuoklystę, muštynes rodančios laidos? Koks apskritai yra naujųjų technologijų poveikis vaikams? Ar jos tik padeda auklėjant, lavinant?

O gal iš tiesų neverta jaudintis?

Daugiau minčių  – čia 

Vaikai ir išmaniosios technologijos

vaizdelis gyvena https://www.youtube.com/watch?v=4ecOu2wUrZ8

Paskaičius Jums kilo minčių? Pasidalykite jomis – ČIA Rašykite!

Pamėgti|sekti naujus įrašus 

DAR gaminame „streso kamuoliuką“

DABAR pavargau, noriu pasakos!

GRĮŽTI

Parengė psichologė Lijana Vaitkūnienė

cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpg psichologas.biz©|Psichologinis Brizas |Vaikystė be diržo [FB]

 

Copyright 2015-2017 psichologas.biz © Visos teisės saugomos

 

 

Myliu Tave, širdele!

Kaip šventinį dovanų ar puošmenų šurmulį paversti smagiomis vaikų lavinimo užduotimis?

Apsisuka metų laikų ratas, šventės keičia šventes, – Šv. Kalėdos, Naujieji, Šv. Velykos, Užgavėnės, ir kitos tradicinės, valstybinės, vakarietiškos ir kitokios šventės. Į kiekvieną jų galime pažiūrėti kaip į galimybę pabūti drauge ir tuo buvimu pasidžiaugti.

Štai Šv. Valentino diena nejučia visus įsuka į tvyrančios meilės debesį ir įtraukia į šventimo  šurmulį. Tiesa, ne visi ją švenčia, ne visi ir šiam šventimui pritaria. Juk neretai yra sakoma – Šv. Valentino diena yra tik komercinė šventė. Tuo tarpu lietuviams, mūsų kultūrai, daug priimtinesnė meilės deivės Mildos diena, švenčiama gegužės 13 d.

Vis tik, vaikams ši šventė dažniausiai labai patinka. Jie noriai įsijungia į „Valentino“ sveikinimų kūrimo veiklas, vieni kitiems ant veidų lipina širdeles, krykštauja, džiūgauja, spinduliuoja gerą nuotaiką. Tad suteikime jiems ir sau  truputį džiaugsmo. Juo labiau, kad tai gali būti naudinga ir visai nebūtini brangu!

Kurti patiems, drauge su vaikais, yra ne tik smagu, bet ir naudinga!

Siekiant ugdyti vaikų tautiškumą, puoselėti jų meilę Tėvynei, širdelių gamybai galima pasitelkti ir Lietuvos vėliavų spalvas. Kalbėdamiesi apie tai ir apjungdami meilės ir Lietuvos valstybės atkūrimo temas,  dar labiau įprasminsime savo veiklą, o pagamintais darbeliais galėsite puošti namus ir vasario 16,   pasitikdami Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.

Mes galime lavinti svarbius įgūdžius – vaikučių smulkiąją motoriką, jų gebėjimą sutelkti dėmesį ir pabaigti darbelį. Galiausiai, savo kūriniu jie galės pradžiuginti, pasveikinti mamą, tėtį, senelius ar kitus šeimos narius, žaidimų draugus. Tuomet, sulaukę padėkos, pagyrimo, ar kito pozityvaus jiems svarbių žmonių įvertinimo, vaikai ims pozityviau vertinti save, savo gebėjimus, jie labiau didžiuosis savimi! Taip mes tik padėsime vaikams įgyti pasitikėjimo savimi (ne, ne išlepinsime ir ne išpaikinsime, jei juos pagirsime). Juk pasitikėjimas savimi yra labai svarbus žmogaus gyvenime jam siekiant tikslų!

Tad smagių, linksmų ir prasmingų kūrinių!

Žemiau pateikiu keletą pavyzdžių

Popierinių širdelių knygelė

Toliau – daugiau pavyzdžių

Skaityti toliau: Myliu Tave, širdele!

Kaip pasigaminti „streso kamuoliuką“?

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „streso kamuoliukas“Kai vaikas niekaip nenurimsta, zirzia, yra dirglus, piktas, sunkiai valdomas, nežino kuo užsiimti (nors yra sveikas, sotus, išsimiegojęs ir skyrėte jam dėmesio) – gali padėti nurimti „streso kamuoliukas“ (Stress Ball).

Kamuoliuką galima pirkti, bet dar geriau – pabandyti pasigaminti patiems. Turėsite ne tik priemonę. Tai puikus būdas praturtinti savo laisvalaikį,  sukurti ir turėti kažką savo, originalaus, drauge atrasti geriausią metodą, tuo pačiu bendraujant su vaikais. Tiesa, šis žaislas netiks mažiausiems (tai yra tiems, kurie viską ką mato deda sau į burnytę).

Pasitelkite fantaziją! Vyresnieji gali gaminti patys, naudoti įvairiems žaidimams, gaminti drauge su jaunesniais vaikais, jiems padėti ir taip toliau.

Pabandyk ir papasakok kitiems savo įspūdžius!

Čia rasite įvairių vaizdelių streso kamuoliukų gaminimui

Paprastas

Spalvotas

Su blizgesiu ir kitais priedais

Žinote kitą, geresnį metodą? Žinote daugiau šių kamuoliukų naudojimo būdų? Žaidimų su jais?


Pasidalinkite ČIA

Skaityti DAR

GRĮŽTI

Copyright 2015-2017 psichologas.biz © Visos teisės saugomos

Vaikai ir išmaniosios technologijos

https://www.facebook.com/psibrizas/Pamatyk  naujus įrašus pirmas 

10 priežasčių išmokyti vaikus naudoti išmaniuosius įrenginius ribotą laiką

Šiuolaikiniai elektroniniai prietaisai padeda mums gyventi lengviau ir įdomiau. Jie leidžia palaikyti ryšį su artimaisiais, draugais, laisvai dalintis įspūdžiais. Jie suteikia mums galimybę lavintis ir kas dieną išmokti ko nors naujo. Deja, šių prietaisų naudojimas ne visuomet yra naudingas. Ypač tai svarbu, kai kalbame apie vaikus, kurie nuo mažens turi galimybę nevaržomai naudotis elektroniniais prietaisais.

Šiuo metu galima stebėti šiek tiek bauginančią situaciją, kai 2 metų ar panašaus amžiaus vaikai itin dažnai žaidžia su planšete. Tuo pačiu vaikų psichoterapeutai dirba su 3 ir 4 metų amžiaus vaikais, kurie jau yra priklausomi (pagal Dr. Fran Walfish; brightside.me). Tad yra problema?

Ajovos universiteto tyrėjų atlikto tyrimo duomenimis, septyni iš dešimties tėvų, planšetinius kompiuterius turinčiuose namų ūkiuose, leidžia savo vaikams žaisti su šiais įrenginiais.

Teigiama, kad vadovaujantis Kaiser fondo (Kaiser Foundation) moksliniais tyrimais, esama nemažai priežasčių išmokyti mūsų vaikus išmaniosiomis technologijomis naudotis ribotai. Todėl, prieš paduodant mažyliui planšetę ar išmanųjį telefoną, verta apmąstyti bent dešimt dalykų.

1. Vaiko gebėjimas užmegzti emocinius ryšius pradeda formuotis ankstyvame amžiuje

Kūdikystėje, vaikystėje, žmogus vystosi, sparčiai auga jo smegenys. Tuomet, tėvų balsai ir prisilietimai, o taip pat – drauge žaidžiami bendri žaidimai, besiformuojančiai vaiko nervų sistemai padeda „nutiesti reikiamus kelius“ mokantis tinkamo emocinio reagavimo ir prieraišumo prie kitų žmonių.

Randama įrodymų, kad daug laiko „su ekranu bendraujančių“ vaikų nervų sistemos pakyčiai gali būti susiję su jų dėmesio koncentracijos, savigarbos, gebėjimo užmegzti ir puoselėti tarpasmeninius santykius sunkumais.

2. Vaikai neapsaugo patys savęs ir gali gana greitai tampti priklausomais

Pasak profesoriaus psichiatro Gary Small, naujosios technologijos yra nuostabios tuo, kad jos suteikia galimybę visuomet veikti kažką naujo. Dėl šios priežasties yra labai sunku nustoti jas naudoti.

Taigi, išmanusis telefonas ar panšetinis kompiuteris vaikams suteikia galimybę gauti viską vienu mygtuko paspaudimu. Dėl šios priežasties jie taip greitai tampa priklausomais vartotojais. Be to, kitaip nei suaugusieji, vaikai ne visuomet gali kontroliuoti save, kad naudotų planšetę, išmanųjį telefoną ribotą laiką. Reikėtų nepamiršti – vaikai ne visuomet gali apsaugoti save taip, kad šis pomėgis netaptų  jų pirmąja priklausomybe.

3. Tai gali būti vaiko įniršio, jo pykčio priežastimi

Turintiems priklausomybę žmonėms, nepriklausomai nuo amžiaus, priklausomybės objektas, jo naudojimas, neretai būna susijęs su jų nuotaikų kaita, pykčio ir įniršio priepuoliais. Gali nereikėti jokios kitos priežasties.

Bet kuriuo atveju, išmaniojo telefoną ar panšetinio kompiuterio davimas įniršio apimtam vaikui, nėra tinkamas jo raminimo būdas, o tik laikinas sprendimas. Pasak Dr. Jenny Radesky,  jei šie įrenginiai tampa dominuojančiu vaikų nuraminimo ar atitraukimo būdu, kaip vaikams išmokti naudoti vidinius savireguliavimo mechanizmus? Naudingiau raminti vaikus naudojant šiltus žodžius, drauge pasivaikščioti arba paskaityti jiems įdomią istoriją.

4. Vaikų nakties miegas ir jų savijauta dieną

Ne paslaptis, kad išmaniojo telefono, planšetės, kompiuterio naudojimas prieš nakties miegą turi neigiamą poveikį mūsų miegui, o taip pat – savijautai sekančią dieną. Tai gali būti siejama su vaiko natūralaus miego – būdravimo ciklo pokyčiais dėl ekrano šviesos poveikio miego hormono melatonino gamybai.

Anot neurologės Anne-Marie Chang, atrodo, kad šių prietaisų naudojimas vakare prieš miegą tikrai turi neigiamą poveikį mūsų miegui ir paros ritmai.

5. Vaikų dėmesys mokymuisi

Daugelis tėvų pastebėjo, kad išmanieji telefonai, planšetės, atitraukia vaiko dėmesį nuo mokymosi veiklos. Be to, vaizdo ir internetiniai žaidimai taip pat gali slopinti vaikų kūrybiškumą ir vaizduotę, lėtinti vaikų motorinį, optinį – sensorinį vystymąsi. Taigi, tai taip pat gali neigiamai veikti vaikų mokymosi gebėjimus.

6. Vaikų bendravimo įgūdžiai

Bendravimo įgūdžių mokymasis apskritai yra būtinas vaiko sėkmei. Jei vaikas jaudinasi ar nerimauja kalbėdamas, bendraudamas, tai gali trukdyti jo galimybėms atlikti užduotį taip gerai kaip jis galėtų tai padaryti, ar tapti tuo, kuo jis  galėtų tapti. Deja, kai mes bendraujame internete, negalime išgirsti intonacijos asmens, su kuriuo kalbame, nematome jo kūno kalbos, veido išraiškos. Mes negalime tiksliai jausti kito asmens nuotaikos pokyčių. Tuo tarpu visi šie įgūdžiai sudaro pagrindą normaliems tarpasmeniniams santykiams.

Pasak Dr. Kate Roberts, technologijos turi palengvinti bendravimą kai to reikia. Tačiau, kai mes turime neribotą prieigą prie šios bendravimo formos – pamirštame realaus gyvenimo komunikaciją.

Pasak psichologo Jim Taylor, vaikai praleidžia tiek daug laiko bendraudami technologijų pagalba, kad neišvysto pagrindinių, žmonių per amžius naudojamų, bendravimo įgūdžių. Juk bendravimas vyksta ne tik žodžiais.

Vaikas turi turėti sąveiką su savo šeima ir kitais jo amžiaus vaikais, kad galėtų mokytis empatijos ir suprasti kitų žmonių prigimtį. Tik laikas, praleistas vaikams bendraujant akis į akį, leis jiems jaustis ramiai tarp žmonių, kai jie bus suaugę.

7. Vaikų psichinė sveikata

Pasak ekspertų, vaikams praleidžiant labai daug laiko prie išmaniųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių, daugėja vaikų depresijos, nerimo, prieraišumo sutrikimų, dėmesio deficito sutrikimų, psichozių, ir probleminių vaikų elgesio atvejų.

8. Vaikų nutukimas ir fizinė parengtis

Kaip taisyklė, naudodami kompiuterį, planšetę, kitą įrenginį, mes judame nedaug. Taigi, kartais, besižavėdami vaizdais ekrane, mes išliekame nejudrūs net keletą valandų.

Vadinasi, taip ribojamas fizinis aktyvumas ir didėja tikimybė turėti viršsvorį ne tik suaugusiems, bet ir vaikams.

Tyrimų rezultatai rodo, kad vaikai, kurie nenaudoja telefono, planšetės ir panašių įrenginių savo miegamajame, daug rečiau kenčia nuo nutukimo.

Kai kurie ekspertai   mano, kad 21-ojo amžiaus vaikai gali būti pirmoji karta, kuri ne pergyvens savo tėvų dėl nutukimo ir piktnaudžiavimo aukštųjų technologijų prietaisų naudojimu.

9. Vaikų agresyvumas

Naudojantis technologijomis vaikams yra lengviau prieiti prie smurtu ir kova pagrįstų vaizdo žaidimų. Ilgai juos žaidžiant gali sumažėti vaiko jautrumas smurtui.

Žaidimai, kuriuose yra matoma agresija ar skatinamas jos naudojimas žaidimo tikslui pasiekti,  gali paskatinti vaikus galvoti, kad smurtinis elgesys yra tiesiog normalus būdas laimėti ir spręsti problemas.

10. Vaikų socialinis nerimas ir dvasinė ramybė

Didžiulis interneto generuojamas informacijos srautas ir šiuolaikinės technologijos gali net suaugusius žmones paskatinti jausti nerimą. Taigi įsivaizduokite, kokį poveikį jis gali turėti vaikams, kurie yra labiau linkę nerimauti dėl įvairių dalykų.

Be to, neretai vaikų ramybę trikdo internetinės patyčios. Kaip žinome, yra lengviau ką nors parašyti, nei pasakyti tai akis į akį. Vadinasi, didėja žalingos informacijos gavimo ar situacijų, kurios gali vaikams sukelti stresą, tikimybė.

Ar vaikas padės savo telefoną, planšetę, kompiuterį ir bendraus su savo šeima, bendraamžiais taip, kad galės atpažinti veido išraiškas, kūno kalbą, išmoks empatijos ir jausis ramiai tarp žmonių tuomet kai bus suaugę?

Pasak D. Daniels, vaikams reikia bendrauti akis į akį laiką. Jei technologijų dėka jūs sutrumpinate savo emocijas , jų raišką – gyvenate sutrumpintą gyvenimą!

Šio teksto pradžioje rašiau apie naujųjų technologijų naudą. Todėl nėra vienareikšmio atsakymo į klausimą duoti vaikui planšetę ar ją uždrausti. Bet kuriuo atveju, leidžiant vaikui naudoti išmaniuosius įrenginius, svarbu atsižvelgti į jo amžių, raidą, individualius poreikius bei priežastis, dėl kurių šiais įrenginiais reikėtų naudotis  apgalvotai.

Parengė psichologė Lijana Vaitkūnienė

 cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpg psichologas.biz©|Psichologinis Brizas |Vaikystė be diržo[FB]

Tekstui kopijuoti ar publikuoti reikalingas autoriaus leidimas

Breathe Happiness #children #siblings

Rengiant šį tekstą naudotas laisvas vertimas ir informacijos interpretavimas.

Išsamesnė informacija pateikiama šiuose šaltiniuose:
Elyse Wanshel| LittleThings.com
brightside.me

Nuotraukos: ontwolanesof-freedom.tumblr.com; sitebuilderreport.com

Skaityti toliau: Vaikai ir išmaniosios technologijos

Mielų vaikų erzinantys įpročiai

Papildyta ir atnaujintahttps://www.facebook.com/psibrizas/


Pamatyk  naujus įrašus pirmas

 Mielų vaikų erzinantys įpročiai

Mes labai mylime savo vaikus, tačiau kartais, net ir labai mylinčius tėvus, jų vaikų įpročiai erzina ir neramina. Bene dažniausiai tėvelius neramina šie priešmokyklinio amžiaus vaikų įpročiai: nagų kramtymas, piršto čiulpimas, plaukų sukimas ir nosytės krapštymas.

Šį kartą trumpai aptarsime vieną iš jų – nagų kramtymą. Tai pastebėję vaiko tėvai nerimauja – vaikas gali dantukais pažeisti nagą, pirštą, sugadinti savo dantukus, „pasigauti infekciją“.

Gydytojas S. Dowshen (Steven A. Dowshen, MD, Division of Pediatric Endocrinology) pastebi, kad nagų kramtymą galima laikyti vienu iš bene labiausiai paplitusių įpročių. Esama tyrimų, kuriuose nustatoma, jog apie 45-60% vaikų kramto savo nagus. Taip pat nustatoma, kad šis įprotis panašiai vienodai yra būdingas tiek berniukams tiek mergaitėms. S. Dowshen pastebėjimais, nagų kramtymas, kaip ir dauguma įpročių, dažnai „dingsta pats“ vaikui tiesiog praradus norą tai daryti. Tačiau, ar tikrai reikėtų laukti „kol praeis“, „išaugs“ ir nieko nedaryti?

Manoma, kad anksčiau minėtas elgesys vaikams gali būti tiesiog pramoga nuobodžiaujant ar pasireikšti tik atsipalaidavus. Vaiko įpročiu gali būti laikomas jo nuolat kartojamas elgesio modelis.

Įpročiai gali būti išlikę nuo kūdikystės, kaip maloni alkio pabaigos asociacija. Be to, yra nustatoma, jog vaikai dažniau kramto nagus kai taip yra linkę elgtis jų tėvai. Taip pat esama situacijų, kai vaikai taip elgiasi siekdami patraukti tėvų dėmesį, nes žino – šis erzinantis įprotis sulauks mamos ar tėčio reakcijos.

Deja, neigiama tėvų reakcija vaikų yra labiau laukiama nei ignoravimas, vaiko poreikių nepastebėjimas. Juk vaikas yra linkęs kartoti tą elgesį, kuris „duoda“ trokštamą rezultatą (pavyzdžiui – tėvų ar kitų suaugusiųjų dėmesį).

Vis tik, erzinantys vaikų įpročiai (tokie kaip nagų kramtymas ir panašūs) taip pat gali pasireikšti kaip vaiko neseniai patirto nerimo ir streso įveikimo mechanizmas. Tuomet toks įprotis padeda jam ar jai sumažinti įtampą, nurimti. Taigi, vaiko nagų kramtymo elgesys taip pat gali būti susijęs su jo patiriamu nerimu, stresu.

Vadinasi,  norint padėti vaikui reikėtų sumažindami jo patiriamą nerimą ir mokyti jį tinkamai elgtis skatinant  jo tinkamą elgesį. Tačiau, bausmės, ypač tokios kaip „diržiukas, beržinė košė, žirniai kampe“, tinkamo vaiko elgesio neskatina, jo nerimo nesumažina.

Priešingai, bausmė, jos grėsmė, vaikui sukelia baimę. Taigi, vaikas neretai net nesupranta kas vyksta ir kodėl. Jis nepradeda gerbti tėvų, jis neišmoksta tinkamai elgtis. Jis tiesiog bijo. Todėl, jei ir pavyks pasiekti trokštamą rezultatą – „nauda“ bus trumpalaikė ir labai abejotina, o žala vaikui – ilgalaikė, gal net nepataisoma. Baudžiamo vaiko baimė, jo nerimastingumas didėja, o netinkamo elgesio įpročiai gilėja. Kai situacija komplikuojasi, greito rezultato siekiantys ir vaiką baudžiantys tėvai pasijaučia visai bejėgiškai. Tuomet sakoma – nežinau ką daryti, jau niekas nepadeda, net mušimas. O mušimas ir neturi padėti, nes jis negali  padėti…

Tad kaip keisti vaikų netinkamus įpročius be bausmių?

  • Galima pabandyti nustatyti netinkamo elgesio priežastį. Tai darykime stebėdami vaiką įvairiose situacijose, kalbėdamiesi, žaisdami su vaiku. Tai padės suprasti kaip ir kada prasideda šis elgesys, su kuo jis gali būti susijęs. Netinkamas elgesys gali pasireikšti tam tikroje situacijoje, tam tikroje vietoje, tam tikru laiku, gal  būt vaikui patiriant nerimą ir/ar sunkumus.
  • Pavykus nustatyti nagų kramtymo ar kito netinkamo elgesio „paleidimo mechanizmą“, reikėtų reaguoti pakankamai rimtai ir supratingai, bet ramiai. Tai yra, nederėtų garsiai reikšti nuogąstavimus, barti ar juoktis iš vaikui svarbios jo problemos, jo nerimo, net ir tuomet, jeigu toks nerimavimas yra nepagrįstas ar išsigalvotas. Vietoj to, reikėtų pasistengti, kad vaikas toje situacijoje jaustųsi saugus.
  • Vaikui saugiau pasijusti gali padėti nuoširdus pokalbis, kai ramiai ir jam suprantamais žodžiais aptarsite patiriamo nerimo priežastis (esamas, o gal tik suvokiamas, ar įsivaizduojamas), be kritikos, pašaipos, ar barimo. Taip pat gali būti naudinga aptarti šių priežasčių ir numanomų pasekmių ryšius.
  • Vaikui supratus kaip negalima elgtis ir kodėl, taip pat reikėtų jam padėti suprasti kokio elgesio jūs tikitės, kuo jis geras. Tam galima vaikui suprantama kalba, ramiai ir aiškiai:

–   pasakyti, kad toks elgesys Jums nepatinka

–  paaiškinti priežastis, dėl kurių toks elgesys jums nepatinka.

pasiūlyti vaikui toje situacijoje tinkamą elgesį

– aptarti  su vaiku jo paskatinimo už tinkamą elgesį (savęs kontroliavimą) būdus ir pasirinkti, susitarti, tinkamiausius (vaiko norimus ir jums tinkančius)Tokiu „atlygiu“ galėtų būti vaiko mėgstama veikla, kitoks prizas (pvz.: apsilankymas jo mėgstamoje vietoje, susitikimas su jam patinkančiu žmogumi, žaidimas su draugu ir t.t.). Šioje situacijoje gal net gali būti pateisinamas leidimas mažai mergaitei pasipuošti („nulakuoti“) nagus, jei tik tai padės atsikratyti jų kramtymo, o vėliau sugalvojant kitą įdomų ir efektyvų elgesio skatinimo būdą.

nuolat ir sistemingai (iš pradžių bent kas valandą, po to – bent kas dieną) pastebėti tinkamą vaiko elgesį – jo susilaikymą nuo nagų kramtymo, pagirti vaiką, didžiuotis jo savęs kontrolės pastangomis ir pasiekimais.

skatinti vaiko tinkamą elgesį maloniu prizu (bendra veikla, pasaka, gražiu lipduku, saldainiu ir t.t.).

  • Paskatinimą vaikui už savęs kontroliavimą reikėtų pažadėti (ir suteikti) pakankamai greitu, jam suprantamu ir suvokiamu laiku (pavyzdžiui – kai sutems; kai ryte atsibusi; kai aš ateisiu į darželį po tavo miego ir panašiai). Juk mažiausieji valandų nepažįsta, o sunku laukti ir stengtis, kai nesupranti kada būsi  už tas pastangas apdovanotas!
  • Tikėdamiesi ir prašydami vaikų tinkamo elgesio taip pat nepamirškite įvykdyti savo pažadus!

Atminkite – praėjo tam tikras laikas kol susiformavo vaiko įprotis. Taip pat turi praeiti nemažai laiko, kad tas įprotis „pradingtų atgal“. Todėl būkite kantrūs ir sistemingi. Vis tik, jeigu situacija negerėja, o prastėja, Jums dėl to neramu – nebijokite pasitarti su specialistais.

Su geriausiais linkėjimais,

psichologė Lijana Vaitkūnienė cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpg psichologas.biz©|Psichologinis Brizas [FB]

Norint tekstą kopijuoti ar publikuoti reikia gauti autoriaus leidimą
Parengta iš dalies naudojant informaciją, talpinamą http://kidshealth.org/

Jeigu perskaitytas straipsnis ar informacija Jums buvo įdomi, svarbi –  kviečiu prisijungti prie facebook Psichologinio Brizo puslapio ir jį „pamėgti“. Tai suteiks galimybę pirmiesiems pamatyti naujus straipsnius ar kitą informaciją.

Ačiū, kad esate su mumis!

 cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpgpsichologas.biz©

Turėkime drąsos eiti savo pasirinktu keliu, o ne bėgti iš paskos!

 GRĮŽTI Į PAGRINDINĮ PUSLAPĮ

SKAITYTI VAIKYSTĖ BE DIRŽO 

DABAR pažaiskime… 

o dar KAIP gaminti „streso kamuoliuką“

bet, DABAR pavargau, noriu pasakos!

Copyright 2015-2016 psichologas.biz© Visos teisės saugomos.
 

Labas, kaip tu jautiesi šiandien?

https://www.facebook.com/psibrizas/

Pamatyk  naujus įrašus pirmas 

Labas, kaip tu jautiesi šiandien? 

Mintys apie vaikų emocijų pažinimo ir tinkamos jų raiškos svarbą

Galima pastebėti, kad šio laikmečio vaikams neretai yra itin sunku atpažinti ir įvardinti savo ar kito žmogaus emocijas, suprasti kaip jaučiasi jis pats ar kitas žmogus, bei atitinkamai reaguoti. Argi šie gebėjimai yra mažiau svarbūs nei vaiko gebėjimas perskaityti tekstą, rašyti be klaidų, mokėti sudėtį, atimtį ir t.t.?

Šie klausimai kyla pamačius, kokios gali būti skurdžios vaikų žinios apie emocijas, kokie gali būti menki jų bendravimo įgūdžiai.  Galima pastebėti, jog neretai vaikai geba atpažinti ir įvardyti tik tokias žmogaus emocijas kaip „linksmas, nelinksmas ir dar kažkoks per vidurį, kai burna būna tiesi“ ar panašias.  Deja, toks žinių apie emocijas lygmuo gali būti būdingas ne vien tik patiems mažiausiems. Neretai, taip pasakoja ir trečios – ketvirtos klasės moksleiviai ar dar vyresni vaikai… Tuomet susimąstai ne vien tik apie konkretų vaiką, jo psichologinę gerovę, bet taip pat ir apie emocinę būklę, vyrausiančias elgesio normas visoje mūsų ateities visuomenėje.. Juk joje gyvens tie patys mūsų pačių vaikai, anūkai…

Sakysite, o ką tai turi bendro? Pamėginsiu trumpai papasakoti. Vis dažniau pastebime, kad vaikai savo emocijas išreiškia tik tuomet, kai jau pradeda pykti. Iš pradžių tai gali pasireikšti verkimu, nuo bejėgiško iki mūsų vadinamo isterišku, arba kitokiu elgesiu (trepsėjimu, mamos skverno tampymu ir pan.) bandant atkreipti dėmesį. Kodėl vaikas taip elgiasi?

Kartais jis gali bandyti atkreipti mūsų dėmesį tam, kad kažką parodyti ar pasidžiaugti, pasigirti savo sėkme. Kartais, jis gali siekti suaugusiojo dėmesį tam, kad sulauktų jo pagalbos, palaikymo, patarimo kaip jam elgtis šiame, dar menkai pažįstame pasaulyje, kaip tinkamai išreikšti save.

Deja, ne visuomet mes tai pastebime ir padedame, konstruktyviai pamokome, paaiškiname, parodome. Ne visuomet vaikų paklausiame „labas, kaip tu jautiesi šiandien?“ ir ne visuomet išklausome jų atsakymo. Vietoje to, būna, subarame, aprėkiame, kaltiname, baudžiame… arba, tiesiog nepastebime. Nes neturime laiko, nes ir mus taip augino (o mes užaugome štai kokie puikūs), nes mes tik taip mokame bei nežinome kaip dar galima kitaip, nes…

https://www.facebook.com/psibrizas/

Kai vaikas nepažįsta ir nesuvokia savo ir/ar kito emocijų, kai nemoka tinkamu būdu jų išreikšti, kai užgniaužtos emocijos tampa neviltimi ir pykčiu, kai šis pereina į agresiją, kai agresija jau vaiko išliejama į aplinką, kai jis (ji) tyčiojasi iš kitų, akivaizdžiai nepaklūsta mokytojų nurodymams ir taisyklėms mokykloje, kai spiria, meta daiktus, stumdo kitus, gnybia, kanda, muša… arba, kai jis panašiais būdais žaloja save… mes susimąstome kažkas su vaiku negerai, reikėtų jį „pataisyti. Gal būt reikėtų nuvesti jį pas psichologą?“

Mielieji, atveskite, nuveskite, nukreipkite, pasiūlykite, ateikite. Ateikite ir patys, pasidalykite savo įžvalgomis, o gal ir pasitarkite. Džiugu matyti mokytojus bei tėvus, kurie supranta, jog reikia pagalbos, kurie ateina. 

Emocijų pažinimo valandėlės akimirkos. Vaikų piešiniai tema "mano draugo nuotaika"
Emocijų pažinimo valandėlės akimirkos. Vaikų piešiniai tema „mano draugo nuotaika“

Žinoma, psichologas vaikų „netaisys“, tačiau, jis padės Jums ir vaikui einant tuo nelengvu, bet taip reikalingu teigiamų pokyčių keliu ir tai darys eidamas šalia, greta, Jus palaikydamas, padėdamas rasti tinkamą kryptį…

Šį tekstą norėčiau pabaigti kažkuo panašiu į priešrinkiminius lozungus (nors, rinkimuose aš nedalyvauju). Tai galėtų skambėti panašiai taip:

– Kiekvienai šeimai bent po pusvalandį laiko tam, kad suspėtų užduoti klausimą „kaip tu jautiesi šiandien“, o taip pat – laiko vaikams apkabinti ir išklausyti;

– Kiekvienai ugdymo įstaigai po psichologą. Siekis – po  psichologą, priimtą dirbti ne tik „viena koja“, bet ir vadinamu „pilnu krūviu“ tam, kad jis (ji) galėtų skirti pakankamai laiko ir dėmesio problemų sprendimui. Tai yra,  po specialistą, galintį ir spėjantį ne vien tik ekstra pagalbos poreikius tenkinti ir ekstra bėdas spręsti. Juk vaikų, jų tėvų, pedagogų psichologinis švietimas, psichologinių problemų prevencija, darbas su problema kol dar ji nėra tokia didelė  ir visiems „badanti akis“, yra ne mažiau svarbus ir reikalingas;

– Kiekvienam iš mūsų – sąmoningumo, kantrybės ir didžiulės meilės vaikams.

Viliuosi, kad šis tekstas bent keletui skaitytojų padės atrasti kažką naujo (arba, žinomo, bet gerai pamiršto „seno“) – ką galima būtų padaryti dar prieš  tai, kai vaikų emocijos ims lietis per kraštus kaip pyktis ar agresija, o taip atsitikus – gal būt lengviau rasti būdus tai situacijai pakeisti.

Su geriausiais linkėjimais,

psichologė Lijana Vaitkūnienė|cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpgpsichologas.biz©|Psichologinis Brizas [FB]

Tekstą kopijuoti ar publikuoti galima tik gavus autoriaus leidimą
Straipsnis taip pat skaitomas: 15min.lt/ji24
http://www.15min.lt/ji24/straipsnis/vaikai/situacija-vaikas-savo-emocijas-isreiskia-pykciu-konsultuoja-psichologe-551-693191
Skaityti daugiau 
Patiko straipsnis ar norite išsakyti kitokią nuomonę? Spauskite šią nuorodą. Čia bus patogu pamėgti|dalintis|komentuoti|sekti naujus įrašus 

Jeigu perskaitytas straipsnis ar informacija Jums buvo įdomi, svarbi –  kviečiu prisijungti prie facebook Psichologinio Brizo puslapio ir jį „pamėgti“. Tai suteiks galimybę pirmiesiems pamatyti naujus straipsnius ar kitą informaciją.

Ačiū, kad esate su mumis!

 cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpgpsichologas.biz©

Turėkime drąsos eiti savo pasirinktu keliu, o ne bėgti iš paskos!

 GRĮŽTI Į PAGRINDINĮ PUSLAPĮ
Copyright 2015-2016 psichologas.biz© Visos teisės saugomos.

…apie išsiskyrimo, praradimo, atstūmimo skausmą …

Ar gali būti, kad Jums tikrai skauda širdį?

Lijana Vaitkūnienė| psichologas.biz|https://www.facebook.com/psibrizas/Psichologinis Brizas 

nuotrauka iš extramagazin.ba

Psichologai jau seniai pastebėjo, kad žmonėms yra itin svarbu palaikyti socialinius ryšius, tokius kaip draugystės, meilės, artimos giminystės. Šie ir panašūs žmogaus poreikiai jam gali tapti vienais svarbiausių. Todėl mokslininkai nuolat analizuoja dėl kokių priežasčių žmonėms yra taip svarbu palaikyti artimus tarpusavio ryšius, kaip juos užmegzti, išlaikyti. Tačiau taip pat yra įdomu, kodėl šiuos ryšius praradus žmogus jaučiasi lyg skaudėtų širdį? O kaip paaiškinti agresiją, kartais patiriamą po tarpusavio santykių iširimo?

Priežasčių (kaip ir atsakymų į klausimus) gali būti daug ir įvairių. Visų jų čia neapžvelgsime, tačiau tam tikrus atsakymus į šiuos klausimus galima rasti analizuojant įdomius mokslininkų tyrimus apie vadinamojo „socialinio skausmo“ ryšį su fiziniu skausmu.

Dėl kokių priežasčių žmonėms yra itin svarbu palaikyti socialinius ryšius, tokius kaip draugystės, meilės, artimos giminystės?

Žmogaus ankstyvosios (kūdikystės, vaikystės) tarpasmeninių santykių patirties svarbą gana plačiai aptaria psichologijos teoretikai bei praktikai. Pastebėta, kad ankstyvosios patirtys yra svarbios formuojantis asmens savęs bei santykių su kitais žmonėmis supratimui, lūkesčiams dėl šių santykių, o  vėliau  ir jo naudojamiems elgesio modeliams. Tyrimais nustatoma, kaip šios patirtys atsispindi įvairiose asmens gyvenimo srityse – draugystės, santykių su romantiniais partneriais, vaikais, bendradarbiais, pavaldiniais bei daugelyje kitų.

Artimų ir patikimų tarpusavio ryšių svarba žmonėms bene plačiausiai  yra aptariama prieraišumo teorijos rėmuose. Anot šios teorijos  pradininko John Bowlby, jau kūdikystėje žmogus visomis jam prieinamomis priemonėmis (mimika, judesiai, garsai, šypsena) siekia ryšio su sau artimu suaugusiuoju (dažniausiai motina), nes jo emocinei bei socialinei raidai yra būtinas saugus bei patikimas ryšys su bent vienu iš jį globojančių suaugusiųjų asmenų. Atsižvelgiant į vaiko santykių su suaugusiuoju patirtis, pamažu formuojasi jo prieraišumo stilius, turintis įtakos tolimesniam vaiko elgesiui bei jo asmenybės raidai. Šiame tekste prieraišumo teorijos plačiau neaptarsime (yra nemažai mokslinės ir populiariosios literatūros). Čia šiek tiek plačiau pristatysime pastaruoju metu literatūroje bei tyrimuose aptariamą įdomų požiūrį į tarpusavio santykius per evoliucijos bei žmogaus raidos ypatumų prizmę.

Manoma, jog evoliucijos bei žmogaus raidos ypatumai, jų sąveika, gali būti svarbūs analizuojant fizinio skausmo (physical pain) ir socialinio skausmo (social pain) ryšį. Socialinis skausmas gali būti suprantamas kaip skausmingi jausmai ar potyriai po socialinio  atstūmimo ar socialinio praradimo (Panksepp, J., 1998; Eisenberger, N.I., Lieberman, M.D., 2005). Taigi, vadinamąjį socialinį skausmą galime patirti kai išsiskiriame su romantiniu partneriu (pvz.: kai partneris palieka, atstumia), kai prarandame artimą draugą, giminaitį (pvz.: kai rimtai susipykstame ir netikime, jog dar susitaikysime) ar kai esame nepriimami/atstumiami žmonių grupės ir panašiose situacijose.

Žinome, kad žmogaus vaikas bręsta ilgai, todėl yra reikalinga pastovi ir ilgalaikė socialinė globa, t.y. vaiką ne vienerius metus turi globoti bei prižiūrėti jo artimieji ar kiti socialiai svarbūs asmenys. Mokslininkų teigimu, dėl tokio ilgalaikio žmogaus vaiko socialinės priežiūros poreikio, pastarajam būtų itin žalinga patirti socialinę atskirtį. Kitaip sakant, praradęs artimus ryšius kūdikis gali tiesiog žūti. Tai galėjo turėti reikšmės formuojantis mums, žmonėms, būdingai „sistemai“, kurią gal būt galima būtų pavadinti „sistema, padedančia sėkmingai užauginti gyvą žmogų“ (kai socialinis prieraišumas apsaugo nuo socialinio atskyrimo ir taip padeda išlikti). Prielaidų yra įvairių, o čia yra pateikiama tik viena iš jų.

Taigi, ką mes patiriame praradę draugystės, meilės, artimos giminystės ryšius? Kodėl tuomet jaučiamės taip, lyg skaudėtų širdį?

Anksčiau aprašytos „žmogų padedančios užauginti sistemos“ sėkmingo veikimo pagrindu galėjo būti jos „pasirinktas ir pasiskolintas“ skausmo signalas, t.y. tas pats signalas, kuris jau buvo naudojamas „fizinio skausmo patyrimo sistemoje“. Dėl šios priežasties galėjo atsitikti, kad asmens socialinis nepriėmimas, jo atstūmimas, atskirtis (žmogaus – nuo kitų artimų žmonių) ar patiriamas socialinis praradimas (romantinio partnerio, kito artimo žmogaus) galėjo būti ir  neretai yra patiriami taip, kaip fizinis skausmas. Manoma, kad šios patirtys mums, žmonėms, gali būti bene pačios skausmingiausios. Tai mokslininkams padėjo iškelti hipotezę, kad fizinio skausmo ir „socialinio skausmo“ nervinis pagrindas (taigi, taip pat ir skausmo patyrimas) gali būti panašus arba toks pats.

Psichologai (G. Macdonald, MR. Leary, 2005) iškėlė hipotezę, kad socialinis nepriėmimas yra skausmingas dėl šio patyrimo sąsajos su fizinio skausmo sistema. Šie autoriai taip pat pristatė teoriją, jog fizinio ir socialinio skausmo panašumas galėjo išsivystyti evoliuciškai, kad padėtų socialiems gyvūnams tinkamai reaguoti į socialinės atskirties patyrimą. Nustatyta, jog žmonių dviejų skausmo tipų "bendrystė" atsiskleidžia per žmogaus mintis, emocijas ir elgesį. Gyvūnų (ne žmonių) tyrimai parodė, kad socialinį ir fiziologinį skausmą sieja tie patys fiziologiniai mechanizmai. Galiausiai, autoriai išnagrinėjo socialinio skausmo teorijos reikšmę socialinio nepriėmimo - agresijos kilimo ryšiui bei fizinio skausmo sutrikimams.
Nuotrauka iš bezboleznej.ru

Apie fizinio ir socialinio skausmo procesų panašumą byloja ir žmonių naudojama kalba, tokia kaip posakiai: „skaudūs jausmai“, „sudaužyta širdis“ ir panašūs. Tačiau, vien kalbos ypatumų analizės nepakanka šiai socialinio ir fizinio skausmo sutapimo hipotezei patvirtinti ar atmesti. Todėl mokslininkai, taikydami įvairius metodus (elgsenos, genetinius, neurovizualinius) tyrė ar socialinio skausmo patirtis aktyvuoja neuronų sritis, kurios paprastai yra susiję su fizinio skausmo patirtimis.

Socialinis (nepriėmimo, svarbaus ryšio praradimo) ir fizinis skausmai žmogaus smegenyse sukelia panašias reakcijas ir yra patiriami panašiai?

Mokslininkų teigimu, fizinio skausmo patyrimas gali būti skirstomas į komponentus, turinčius skirtingą pagrindą:  jutiminį (apima vietą, intensyvumą, trukmę) ir emocinį (apima nemalonius skausmo aspektus – nerimą, kančią ir panašius). Pavyzdys gali būti pasakymas „man yra kančia būti be tavęs“. Manoma, kad emocinis komponentas labiau yra atsakingas už fizinio skausmo lydimą neigiamą būseną ir skatina skausmą mažinantį elgesį. Taigi, emocijos (emocinis komponentas) gali būti labai svarbios socialinio skausmo suvokimui. Tuo tarpu pojūčiai (jutiminis, sensorinis skausmo komponentas) gali būti susijęs su socialinį skausmą lydinčiais somatiniais nusiskundimais, su konkretesniu skausmo patyrimu suvokiant jį kaip fizinį skausmą, kai nusakoma vieta, intensyvumas ar trukmė. Pavyzdys gali būti pasakymas „visą naktį man skaudėjo širdį“.

Kaip gi buvo nustatytas žmogaus fizinio ir socialinio skausmo patyrimo panašumas?

Keletas mokslininkų (E. Kross, M. G. Berman, W.Mischel, E. E. Smith, T. D. Wagerd, 2011) atliko funkcinio magnetinio rezonanso tyrimus žmonėms, kurie neseniai patyrė nepageidaujamą santykių nutrūkimą. Buvo stebimos šių  žmonių smegenų reakcijos į stimulus bei analizuojami socialinio nepriėmimo ir fizinio skausmo patirčių panašumai. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad socialinis skausmas padidino aktyvumą tose smegenų srityse, kurios yra žinomos diagnozuojant fizinį skausmą (kai jo didėjimo prognozė yra net iki 88%). Autorių teigimu, tai rodo, kad socialinis nepriėmimas (kaip nepageidaujamas santykių nutrūkimas) ir fizinis skausmas abu yra ne tik kankinantys, bet ir yra panašiai patiriami.

Kitaip sakant, anot mokslininkų, gauti duomenys patvirtino idėją, kad socialinis nepriėmimas, atskirtis ar socialinis praradimas gali būti apibūdinami kaip „skausmingi“, nes šis patyrimas iš dalies gali būti priskiriamas su fiziniu skausmu susijusių neuronų sritims, jų aktyvumui. Atlikti žmogaus smegenų tyrimai (N. I. Eisenberger, 2012) taip pat patvirtino fizinio – socialinio skausmo „sutapimą“, t. y. tai, kad tiriamiesiems socialinio skausmo patyrimas sukelia neuronų aktyvumą srityse, taip pat dalyvaujančiose reguliuojant fizinį skausmą. Nors šiai  hipotezei galutinai patvirtinti dar yra būtini ateities tyrimai, vis tik, yra galima prielaida – praradę mylimąjį mes iš tiesų galime patirti ar patiriame skausmą, labai panašų į fizinį

Kuo tokie tyrimai yra naudingi?

Tokie tyrimų rezultatai yra įdomūs, o ar jie dar kažkuo gali būti naudingi? Manoma, kad taip. Tyrinėjant toliau, mokslininkams pavyko nustatyti, kad fiziniam skausmui jautresni asmenys, atrodo, taip pat yra jautresni ir socialinei atskirčiai (atstūmimui, vienatvei). Be to, veiksniai, kurie padidina arba sumažina vienos rūšies skausmo patirtį, manoma, panašiai veikia ir kitos rūšies skausmo patirtį (Eisenberger, 2012). Tai gali padėti mokslininkams nustatyti veiksmingus skausmo valdymo būdus.

nuotrauka iš enframed.files.wordpress.com

Taip pat svarbu, kad tyrėjai, analizuodami fizinį ar socialinį skausmą didinančius veiksnius, nagrinėjo ir šiuos skaudžius išgyvenimus mažinančius veiksnius. Rezultatai parodė, kad socialinės paramos ar palaikymo sąlygomis dalyviai pranešė apie jų patiriamą žymiai mažesnį skausmo lygį (Eisenberger, 2012). Taigi, ar gali būti,  kad socialinė parama, draugiškas palaikymas, yra ne tik simboliškai svarbus draugystės gestas ir iš tiesų gali būt skausmą mažinančiu veiksniu? Prielaidą, kad socialinis palaikymas (draugų, artimųjų, specialistų) gali sumažinti fizinį skausmą dėl socialinių praradimų dar reikia patvirtinti atliekant papildomus tyrimus. Tačiau yra žinoma, kad draugiškas palaikymas padeda įveikti stresą, atsistatyti po praradimų ar netekties. Taigi, aptartų tyrimų rezultatai gali padėti mums suvokti artimo žmogaus palaikymo bei tvirto socialinio ryšio su juo išlaikymo svarbą.

nuotrauka iš http://www.theholidayspot.com/friendship/

Kaip galima paaiškinti agresiją, kartais patiriamą po santykių iširimo?

Taip pat, tyrėjai pastebi keletą kitų fizinio – socialinio skausmo mechanizmo atitikimo pasekmių, kurias dar reikia detaliau ištirti. Pavyzdžiui, tam tikras, netinkamu laikomas, elgesys gali būti geriau suprantamas, kai jis analizuojamas kaip susijęs su šiuo fizinio – socialinio skausmo mechanizmo atitikimu ar yra aptariamas kaip šio atitikimo pasekmė.

Tokio elgesio pavyzdžiu gali būti elgesys, kai socialinio nepriėmimo (partnerio, ar grupės) patirtis ar patiriama atskirtis sukelia agresyvų žmogaus elgesį. Logiškai, agresija po nepriėmimo yra netinkamas elgesys, nes ji  nepadeda atkurti socialinių ryšių. Tačiau, jei šis elgesys yra interpretuojamas atsižvelgiant į fizinio – socialinio skausmo patyrimo sutapimą, jis atrodo prasmingesnis. Yra žinoma, kad juntama grėsmė ar fizinio skausmo patyrimas gali sukelti agresyvius veiksmus ir į tokį elgesį paprastai yra žiūrima kaip į prisitaikantį.

nuotrauka iš www.tutorialspoint.com

Jei asmuo yra ar jaučiasi fiziškai pažeistas/pažeidžiamas – jis gali gintis puolimu. Tuomet agresyvus atsakas į nepriėmimą gali būti kaip prisitaikymo prie fizinio skausmo produktas, kuris vėliau tapo socialinio skausmo sistemos komponentu. Kitaip tariant, nors agresyvus atsakas į nepriėmimą gali būti netinkamas siekiant atkurti socialinius ryšius, ši reakcija gali atspindėti asmens prisitaikymą po jo individualiai jaučiamo fizinio skausmo ar skausmingai patiriamos žalos (pagal Eisenberger, 2012).

Taigi, tyrimai neprieštarauja, kad romantinio partnerio ar kitų mums svarbių žmonių bei socialinių ryšių su jais praradimas, galėtų būti patiriamas taip pat, kaip ir fizinis skausmas (pvz.: širdies skausmas). Tuomet ir šį praradimą patyrusio žmogaus agresyvus elgesys  taip galėtų būti suprantamas kaip jo reakcija į fizinį skausmą.

Tikėtina, kad šioje srityje dar egzistuoja daug iki galo neatsakytų klausimų, todėl dar galime sulaukti naujų įdomių tyrimų ir naujų įdomių atradimų.

Parengė psichologė Lijana Vaitkūnienė|cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpg psichologas.biz ©

Patiko straipsnis ar norite išsakyti kitokią nuomonę? Spauskite šią nuorodą. Čia bus patogu pamėgti|dalintis|komentuoti|sekti naujus įrašus 

Straipsnį kopijuoti ar publikuoti galima tik gavus autoriaus leidimą

Aptariami tyrimai yra publikuojami PubMed: PMID:15740417; PMC3076808; PMC3273616

Skaityti toliau: …apie išsiskyrimo, praradimo, atstūmimo skausmą …

sūriau – skaniau? :)

Pasidalink

Pasidalink

Pasidalink

Pamėgti|sekti naujus įrašus|komentuoti 

Žinai daugiau įdomių gyvenimiškų tiesų – parašyk jas mūsų facebook paskyroje! 

KONSULTACIJOS

KITA INFORMACIJA

STRAIPSNIAI

cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpgpsichologas.biz©

grįžti į pagrindinį puslapį

Turėkime drąsos eiti savo pasirinktu keliu, o ne bėgti iš paskos!

Copyright 2015-2016 psichologas.biz© Visos teisės saugomos.

…apie profesinį pervargimą

DARBUOTOJŲ PERDEGIMAS – GALIMA JĮ SUSTABDYTI?

Lijana Vaitkūnienė| psichologas.biz|https://www.facebook.com/psibrizas/Psichologinis Brizas

Nuotrauka iš charles-harvey.co.uk

Ar matėte darbuotoją, kuris su žmonėmis dirba tarsi robotas? Ar matėte, kaip jis mechaniškai ar su išankstine neigiama nuostata, aptarnauja klientus, ar medicinos darbuotojas – pacientus? O gal matėte mokytoją, piktai bendraujantį su mokiniais, jų tėvais? O gal buvote pas gydytoją, kuris paskyrė gydymą net nepakeldamas galvos? Tokiais atvejais, bene dažniausiai kaltiname šiuos specialistus – dėl jų abejingumo, polinkio konfliktuoti bei nesiskaitymo su mūsų poreikiais. Pamėginkime pažiūrėti iš kitos pusės ir suprasti kas jiems galėjo atsitikti.

Sakysite, o kodėl mums tai turi rūpėti? Pagalvokime apie mokytoją kaip apie žmogų, kuris neretai mūsų vaikams skiria daugiau laiko per dieną nei mes patys galime jiems skirti. Jis ar ji mūsų vaikams perteikia vertybes, skatina juos gyvenime turėti tikslus ir jų siekti. Iš dalies, juk nuo mokytojo taip pat priklauso koks užaugs žmogus, kokia bus visuomenė. Tad koks mokytojas turėtų mokyti mūsų vaikus? Manau sutiksite, kad daugumos lūkesčiai yra maždaug tokie: mokytojas turi būti puikus savo srities specialistas. Be to, jis turi mokėti perteikti vaikams savo žinias, jis turi būti atsidavęs darbui, mylintis vaikus, siekiantis maksimalaus rezultato.

Kokie mūsų lūkesčiai medicinos darbuotojams? Girdimos nuomonės, kad medicinos darbuotojams jau nepakanka būti puikiais specialistais, reikia ir dar daugiau – jie turėtų gebėti skubiai ir kvalifikuotai mums padėti, gelbėti mūsų gyvybes kai tik kam mirtis grės,  mus gydyti, operuoti ar tiesiog slaugyti, kai tik reikės. Manau sutiksite – mūsų lūkesčiai dideli, o ir atsakomybės našta šiems specialistams yra nemenka.

Tad vargu ar mes norime, kad mūsų vaikus mokytų mokytojas, ar mus gydytų gydytojas,  kuris savo pareigas atliktų tik kaip bedvasis mechanizmas. Taip pat, vargu ar norime, kad šiuos darbus dirbtų alpstantis iš nuovargio ar neigiamas emocijas į išorę liejantis specialistas.

Ar mokytojai, medikai, slaugytojai, vadovai, kiti su žmonėmis dirbantys specialistai gali tapti tokiais? Deja – taip. Be to, toks elgesys taip pat gali būti būdingas darbuotojui, kuris anksčiau atitiko ar net pranoko daugelio mūsų lūkesčius – buvo puikus specialistas, be galo atsidavęs savo darbui ir labai jį mėgo. Tad kas turėtų atsitikti, kad anksčiau buvęs pavyzdingas darbuotojas taip pasikeistų? Žinoma, priežasčių gali būti įvairių, visų čia neaptarsime. Šiame straipsnyje trumpai priminėsiu tik apie vieną iš jų – profesinį perdegimą.

Terminu (angl. burnout) H. J. Freudenberger (1974)  aprašė medicinos darbuotojams būdingą reagavimą į jų patiriamą stresą. Ch. Maslach (1976) tyrinėjo panašias kitų profesijų (mokytojų, socialinių darbuotojų) atstovų reakcijas bei toliau tobulino pačią sampratą. Šiandien terminas profesinis perdegimas paprastai yra siejamas su tam tikra savijauta darbuotojų (mokytojų, medicinos darbuotojų, psichologų, socialinių darbuotojų, vadovų ir t.t.), kurių profesija yra tampriai susijusi su pagalbos kitiems žmonėms teikimu, o taip pat ir su intensyviu bendravimu, reikalaujančiu didesnių šių darbuotojų emocinių išteklių.

Perdegimas paprastai yra  suprantamas kaip minėtų profesijų atstovams būdingas organizmo atsakas į intensyvių tarpasmeninių santykių sukeliamą stresą. Vis tik reikia paminėti, kad terminai stresas ir perdegimas iki šiol nėra labai griežtai atskirti. Tačiau, bene visuotinai yra sutariama – streso ir perdegimo tapatinti negalima. Paprastai kalbant, perdegimu laikomas darbuotojo organizmo atsakas yra sudėtingesnis, tai lyg išgyvenimų (fizinių, protinių ir emocinių) rinkinys, kuris gali pasireikšti tuomet, kai yra patiriama nuolatinė įtampa ar ilgalaikis stresas. 

Perdegimas – ne trumpalaikis nuovargis, kuris praeina gana greitai. Tai ilgai besitęsianti būsena, išsekinanti darbuotojo asmenybės, protinius, emocinius išteklius, pakeičianti jo darbo ir gyvenimo kokybę.

Reikia paminėti, kad šis straipsnis yra tik pažintinis, todėl juo vadovaujantis negalima spręsti apie savo kaip darbuotojo patiriamą (ar ne patiriamą) profesinį perdegimą. Tačiau, jei aprašyti nerimą keliantys požymiai yra būdingi skaitytojui ar jo bendradarbiui, šeimos nariui – tikėtina, kad specialisto konsultacija jiems būtų naudinga.

Kaip įvyksta perdegimas ir kaip pasireiškia? Profesinio pervargimo rizika didėja kai dirbama nuolatinės psichinės įtampos, triukšmo, didelės atsakomybės, intensyvaus tarpasmeninio bendravimo ir panašiomis, nuolatinę įtampą ir stresą keliančiomis sąlygomis. Manoma, kad perdegimas gali pasireikšti tuomet, kai tokiomis sąlygomis dirbantis darbuotojas bando prisitaikyti prie nuolatinių su darbu susijusių stresorių ir nesulaukia reikiamos pagalbos; patiria, jog jo darbas yra menkai vertinamas (įskaitant vadovo bei kolegų vertinimus, kitus atsiliepimus, atlyginimą už darbą ir paskatinimus), o taip pat – kai jis (ji) savo darbo rezultatus mato kaip menkus, prastus.

Kas vyksta, jeigu tokia situacija užsitęsia? Dažniausiai yra laikoma, kad perdegimo sindromas apima tris komponentus (pagal Ch. Maslach, S. Jackson, 1981) – darbuotojo emocinį išsekimą, nuasmeninimą (depersonalizaciją) ir sumažėjusį darbo efektyvumą. Paprastai sakant, darbuotojas jaučiasi lyg būtų išeikvojęs savo turėtus emocinius resursus, kinta jo požiūris į kolegas ir klientus – jis tampa labiau ciniškas. Perdegimą išgyvenantis darbuotojas gali patirti nusivylimą, bejėgiškumą, pervargimą, miego sutrikimus, sunkumus valdant emocijas. Taip pat gali pasireikšti anksčiau aptartas sunkiai valdomas pyktis, apatiškas, mechaniškas ar net grubus elgesys. Dirbama labiau formaliai, su išankstine neigiama nuostata į klientus, kolegas ir aplinką. Dažnėja konfliktai, mažėja pasitikėjimas savimi kaip specialistu bei pasitenkinimas atliekamu darbu. Prastėja darbo ir gyvenimo kokybė. 

Suprantama, tokį išgyvenimų rinkinį patiriantis darbuotojas gali nebenorėti eiti į darbą, o atėjęs jis gali būti nepakantus aplinkiniams ir sunkiai besivaldantis. Todėl, šiuos požymius geriausiai gali pastebėti aplinkiniai, bendradarbiai. Jie ir šeimos nariai, turėtų paskatinti kreiptis pagalbos.

Reikia paminėti, kad gali būti įvairių panašaus elgesio priežasčių, o kalbant apie savijautą – panašūs simptomai gali būti būdingi nuovargiui, įvairioms ligoms. Todėl nereikėtų iš karto galvoti apie perdegimą ar bandyti „diagnozuoti“ jį sau, kitam. Šios savijautos priežasčių reikėtų ieškoti drauge su gydytoju, gali būti naudinga konsultacija su psichologu. 

bizverslui3-

Perdegimo sindromas ir jam būdingi išgyvenimai paprastai yra aptariami analizuojant savijautą specialistų, dirbančių su žmonėmis, teikiančių jiems pagalbą, daug komunikuojančių. Taigi, šį išgyvenimų rinkinį gali patirti tiek mokytojai, ugdantys bei mokantys mūsų vaikus, tiek ir gydytojai, slaugytojai, kiti specialistai. 

Todėl, darbo ir organizaciniai veiksniai, tokie kaip darbo krūvis, atostogų trukmė, atlygis už darbą ir jo įvertinimas, įstaigos psichologinis klimatas bei kiti, gali būti tampriai susiję su šių darbuotojų savijauta ir darbo kokybiškumu. Žvelgiant iš perdegimo prevencijos perspektyvos požiūrio, lėšų taupymas siekiant šių specialistų efektyvumo gali būti susijęs su nepageidaujamu, ilgalaikes pasekmes turinčiu, jų asmeniniu, o taip pat ir organizaciniu rezultatu.

Be to, vargu ar mes patys norime, kad mūsų vaikus mokytų per kelias mokyklas besiblaškantis mokytojas, ar kad mums gydymą skirtų keliose darbovietėse dirbantis pervargęs gydytojas, o operuotų iš nuovargio virpantis chirurgas. Galime sakyti, jog dauguma specialistų  tikrai ne tokie. Taip, kol kas labiau kalbame apie riziką, apie grėsmes šių žmonių fizinei ir psichologinei sveikatai, jų gerovei. Išsamesnei situacijos Lietuvos įstaigose analizei yra reikalingi papildomi tyrimai.

Vis tik, gali būti naudinga periodiškai iš naujo apmąstyti gydytojų, mokytojų, psichologų, kitų kas dieną su mumis (žmonėmis) dirbančių specialistų darbo vertinimo, atlygio sistemų tinkamumą, naudojamų jų motyvavimo, skatinimo metodų veiksmingumą. Sakysite, ar šiems specialistams nepadidinus atlyginimų ar naujoviškai nepaskatinus jie būtinai perdegs? Ne, tikrai ne būtinai. Tačiau, jie gali emigruoti, ar patys prarasti sveikatą. Stipriausiems,  gal būt, nieko neatsitiks. 

Vis gi, svarbu pripažinti – perdegimas egzistuoja ne tik užsienyje, bet Lietuvoje. Tai rodo specialistų straipsniai, komentarai. Apie problemos egzistavimą taip pat verčia susimąstyti atlikti tyrimai bei pačių mokytojų ar gydytojų pasisakymai spaudoje. Tad gal būt jau dabar yra reikalingi teigiami pokyčiai, mažinantys šių specialistų perdegimo riziką?

Ką galime padaryti, kad gydytojai, slaugytojai, o taip pat – mokytojai, vadovai, kiti su žmonėmis dirbantys darbuotojai, neperdegtų? Kaip minėta anksčiau, rizika priklauso nuo darbo specifikos, ypač – nuo nuolatinio intensyvaus komunikavimo ir nuolatinės emocinės įtampos. Taip pat randama įrodymų, kad greičiau perdega  tam tikru asmenybės tipu (pvz.: P. J. Mazur, M. D. Lynch, 1989) ar kitomis asmeninėmis savybėmis pasižymintys darbuotojai. Tačiau, gal net ne mažiau yra svarbi  bendradarbių, vadovybės laiku teikiama emocinė ir kita būtinoji parama, bei daugelis kitų organizacinių veiksnių.

Taigi, ne visuomet yra svarbus tik materialinis atlyginimas už darbą. Siekiant, kad emocinę įtampą patiriantys specialistai (o taip pat – kiti darbuotojai) išliktų darbingais ir dirbtų efektyviai, gali būti ne mažiau svarbu užtikrinti tinkamą darbo  organizavimą, efektyviai vadovauti, vertinti darbuotojų darbo atlikimo kokybę, suteikti konstruktyvų grįžtamąjį ryšį ir tinkamai atlyginti už darbą, valdyti konfliktus ir palaikyti gerus santykius tarp kolegų, laiku suteikti reikiamą pagalbą bei kontroliuoti įtampos ar streso lygmenį, kylantį dėl kitų organizacinių veiksnių. Analizuojant įstaigos psichologinį klimatą, darbuotojų darbe patiriamo streso lygio ir perdegimo reikšmę jų darbo bei organizacijos veiklos efektyvumui, galima į pagalbą pasitelkti  organizacijų psichologus. Šie specialistai taip pat gali būti naudingi šalinant tyrimais nustatytas grėsmes, kuriant ir vykdant profesinio perdegimo prevencijos programas organizacijose.

 Parengė psichologė Lijana Vaitkūnienėcropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpgpsichologas.biz©

Tekstą kopijuoti ar publikuoti galima tik gavus autoriaus leidimą

Šį tekstą taip pat skaito lrytas.lt skaitytojai 

https://www.facebook.com/psibrizas/| FB Psichologinis Brizas – straipsniai, kita informacija

psi-v-skelb1

Naudota literatūra

  • J. Carod-Artal, C. Vázquez-Cabrera (2013). Burnout Syndrome in an International Setting. In S. Bährer-Kohler (ed.), Burnout for Experts: Prevention in the Context of Living and Working (pp. 15-35). New York: Springer Science +Business Media;
  • Korczak, C. Kister, B. Huber (2010). Differentialdiagnostik des Burnout-Syndroms. HTA-Bericht 105 (in German). Deutsches Institut für Medizinische Dokumentation und Information (DIMDI), Cologne;
  • Ch. Maslach, S. E. Jackson (1984). Burnout in Organizational Settings. Applied Social Psychology Annual, 5, 133- 153, Beverly Hills, CA: Sage;
  • P. J. Mazur, M. D. Lynch (1989). Differential impact of administrative, organizational, and personality factors on teacher burnout. Teaching and Teacher Education, 5 (4), 337–353.

cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpgpsichologas.biz© – psichologo paslaugos organizacijoms, verslui ir individualios konsultacijos

 PAKLAUSTI

Skaityti daugiau 

https://www.facebook.com/psibrizas/| pamėgti ir gauti naujienas

Jeigu manote, kad straipsnis yra aktualus ir Jums patiko – kviečiu pamėgti facebook Psichologinio Brizo puslapį ir pirmiems pamatyti naujus straipsnius, kitus skelbimus.

Ačiū, kad esate su mumis!

cropped-cropped-pagrindbizpsichologas_1.jpg psichologas.biz©

Turėkime drąsos eiti savo pasirinktu keliu, o ne bėgti iš paskos!

Copyright 2015-2016 psichologas.biz© Visos teisės saugomos.

 

ppbiz-grupe